Biudžetinė įstaiga. Vytauto g. 12, LT-90123, Plungė
Tel. (8 448) 73 166. Faks. (8 448) 71 608. El. p. savivaldybe@plunge.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Įmonės kodas 188714469
Spausdinti
English
 
 
 Pradžia
Prisijungimas gyventojams

Istorija

Istoriografijoje įsivyravusi nuomonė, kad tose vietose, kur įsikūrusi Plungė, žmonių gyventa V–I a. prieš Kristų. Nuo XIV iki XVI a. II-osios pusės Plungė įėjo į Gondingos valsčių kaip eilinė gyvenvietė. 1567 m. ji paminima kaip miestelis, o nuo 1570 m. tampa Gondingos valsčiaus centru su visomis administracinėmis funkcijomis. Tais pačiais metais valdovas valstybinei žemėvaldai priklausiusį Plungės miestelį su dvaru iki gyvos galvos perduoda valdyti valsčiaus tijūnui Mikalojui Aleknavičiui Dorohostaiskiui. Nuo to laiko sparčiau ėmęs augti miestelis 1792 m. sausio 13 d. gauna Magdeburgo teises. Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo Lietuvai patekus į Rusijos įtaką, Plungės dvaras tampa privačia valda, o Plungės miestelis - vienu iš į Telšių apskritį įėjusių valsčių centrų. Ypač ryškius pėdsakus Plungės urbanistikoje paliko XIX a. pradžioje Plungę valdę grafai Zubovai ir kunigaikščiai Oginskiai. Jų valdymo laikais Plungėje buvo pastatyti, ko gero, pirmieji Plungėje mūriniai pastatai, kurie ir šiandien galėtų papuošti ne tik nedidelį provincijos miestelį, bet ir bet kurį architektūriniais paminklais besididžiuojantį miestą. Tai parke Zubovų pastatyta pilaitė–laikrodinė, Florencijoje XIV a. pastatytų Vecchio rūmų imitacija bei neorenesansinio ir neogotikos stiliaus Mykolo Oginskio dvaro ansamblio pastatai. Juose kunigaikštis apie 1875 m. įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje muzikos mokyklų, kurioje mokėsi ir M.K.Čiurlionis. XIX a. pab. - XX a. pradžioje dvare buvo rengiamos žemės ūkio parodos. Kunigaikščių Oginskių rūpesčiu buvo pradėta naujos bažnyčios statyba, įrengta Lurdo grota prie kurios 1928 m. įsikūrė į Plungę atvykę vienuoliai kapucinai, palikę ryškų pėdsaką miesto religiniame, švietėjiškame ir kultūriniame gyvenime. Visuomeninių ir konfesinių organizacijų dėka Nepriklausomybė metais mieste labai suaktyvėjo kultūrinis plungiškių gyvenimas ir veikla. Pavasarininkų organizacijos pastangomis 1931 m. buvo pastatytas Laisvės paminklas. 1932 m. per Plungę buvo nutiesta ir atidaryta geležinkelio linija. 1933 m. pašventinta naujai pastatyta mūrinė bažnyčia. 1935 m. už geležinkelio buvo atidarytos naujos didelės kareivinės, kuriose buvo įkurdintas 6-asis Margio pėstininkų pulkas ir 4 – tas artilerijos pulkas.

Visą šį laikotarpį Plungės ekonomiką lėmė linų pluošto ir medvilnės fabrikas „Kučiskis – Pabedinskiai“, žydų verslai ir amatai bei vietos žemaičių žemės ūkio produkcija.

Ilgą miestelio gyvavimo laiką, Plungės istorija labai tampriai buvo susijusi su žydų bendruomene. Manoma, kad miestelyje jie apsigyveno XVII a. Vyskupas M.Valančius mini, kad 1719 m. buvę leista žydams pasistatyti sinagogą, tačiau buvę nurodyta, kad ji negali būti per aukšta ir nesiektų katalikų bažnyčios aukščio. Tačiau žydai vis tiek pastatę aukštą sinagogos pastatą. Plungės klebonas norėjęs sinagogą pažeminti. Kad tai neįvyktų, žydai apsiėmę mokėti kasmet po 30 timpų. Šalia kad ir gana uždaro, bet aktyvaus žydų bendruomenės religinio gyvenimo vyko ir švietėjiškas - kultūrinis. XIX a. pab. Čia veikė žydų rabinų seminarija JEŠIVA, neturtingų žydų vaikų amatų mokykla. Nepriklausomybės metais Telšių apskritis, į kurią įėjo ir Plungė, pagal žydų gyventojų skaičių Lietuvoje užėmė 3 – ąją vietą. 1923 m. žydai sudarė 44 proc. visų miestelio gyventojų (lietuvių tuo metu buvo 55 proc.). Visiškai suprantama, kad sudarydami tokį gyventojų skaičių, žydai aktyviai dalyvavo ir miesto valdyme. Pirmasis Plungės burmistras, vadovavęs 1918 - 1930 m. buvo Boruchas Dovydas Golgvaseris. Gausios ir gana aktyvios Plungės žydų bendruomenės gyvavimo laikotarpis baigėsi su tragiškais 1941 m. liepos mėnesio įvykiais.

Sovietinės okupacijos metais miestas labai smarkiai pasikeitė tiek socialiniu, tiek urbanistiniu, tiek ekonominiu atžvilgiais. Gyventojų skaičius sparčiai augo. Jei 1950 m. Plungėje buvo 7,4 tūkst. gyventojų, tai 1990 m. jų buvo 23,3 tūkst. Tautiniu atžvilgiu lietuviai tapo absoliučia miesto gyventojų dauguma. 1959 ir 1989 m. jie sudarė 93,5 ir 95,4 proc. visų gyventojų.

Miesto urbanistinė išvaizda pasikeitė taip pat. Nepriklausomybės metais pastatyti paminklai buvo nugriauti ir pastatyti nauji. Miestas smarkiai išaugo. Plėtros planuose buvo numatyta, kad čia turėtų gyventi iki 50 tūkst. gyventojų. 1963 m. Lietuvos vyriausybės nutarimu Plungė turėjo tapti regiono centru su pažangia pramone. Pramonės augimą teko pristabdyti nustačius, kad nepakanka vandens išteklių. Nepaisant to, čia buvo įkurta stambių aukšto lygio produkciją gaminančių įmonių atstovaujančių įvairioms pramonės šakoms. Tai lengvajai pramonei priklausantis linų verpimo ir audimo fabrikas „Linų audiniai”, chemijos pramonei – dirbtinių odų gamykla, mašinų ir metalo apdirbimo pramonei – Remonto mechaninė gamykla ir kt. Miesto svarbai nemaža reikšmės turėjo aukštesniojo lygio mokslo įstaiga – statybos technikumas. 1990 m. metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir pasikeitus ekonominėms sąlygoms visos šios įstaigos, išskyrus „Linų audinius“, nutraukė savo egzistavimą.


Paskutinis atnaujinimas: 2012-01-30 14:07:20
 
 
 

 

 
 

 

© Plungės rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Vytauto g. 12, LT-90123 Plungė. Rašykite mums - savivaldybe@plunge.lt
Sprendimas:IDAMAS