Plungės viešojoje bibliotekoje – Arūno Baltėno fotografijų paroda ,,Žemaitija. Šventės, apeigos ir papročiai“

Nuo 2020 m. kovo 1 d. Plungės viešojoje bibliotekoje laikrodinėje (Parko g. 7), Plungės vaikų bibliotekoje (Laisvės al. 19), Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje veikia Arūno Baltėno (Vilnius) fotografijos paroda „Žemaitija. Šventės, apeigos ir papročiai“. Paroda veiks mėnesį.

Apie parodą

Kas yra Žemaitija, kokie žemaičiai, kas jiems svarbu? Vienaip apie tai pasisakys žemaitis, nors ir svetur gyvenantis gimto krašto patriotas, kitaip – žemaitiško separatizmo baubo įbaugintas lietuvis. Realiai suvokti mūsų kraštą, čia gyvenančius žmones prašalaičiui ne taip paprasta. Žemaitis „kietas“, nedaugiažodžiaujantis, ypač su žmogumi iš šalies, tad dažnu atveju į trobą gali būti ir neįsileistas, o ką jau kalbėti apie fotografavimąsi: „vo kam mon tuo riak“, ir panosėje užtrenktos durys. Tad dažnas fotografas, atvažiavęs į Žemaitiją, padarys tik gražių peizažų ar kadrų iš  toliau, nelendant per daug žemaičiui į akis. Iš kitos pusės, taip pat ir mums patiems, žemaičiams, nelengva susivokti, kuo mes turtingi, kuo esame išskirtiniai ir galime būti įdomūs kitiems. Tikras Žemaitijos patriotas – subjektyvus, stengsis save, savo kraštą parodyti gražiau nei iš tikrųjų, o čia jau vėl pavojus nueiti į lankas – turistinių bukletų estetiką. Kad save geriau suvoktume, kartais reikalingas subjektyvus žvilgsnis ir iš šalies, reikalingas kitas matymo kampas. Toks ekspertas, besigilinantis į Lietuvos regioninius skirtumus, bandantis suvokti žmones ir siekiantis užfiksuoti kuo daugiau to, kas nyksta, yra fotografas Arūnas Baltėnas (g. 1956).  Kas yra Žemaitija Arūnui Baltėnui? Žvelgiant į parodoje  eksponuojamas nuotraukas, esmę galima nusakyti dviem žodžiais – TIKč–JIMAS IR TRADICIJA. Paskutiniai Europos pagonys, vėliausiai apsikrikštiję žemaičiai, lengvai katalikiškojo tikėjimo neatsisakys. Minios maldininkų Žemaičių Kalvarijoje, Kalvarijos kalnų giesmės namuose, o kai dar giedotojams pritaria triūbočiai, atsiskleidžia tokia jėga ir stiprybė, kad ir prašalaičiui aišku, iš kur tas stiprybės šaltinis.  Tikėjimas – ir bažnyčios, koplytėlės, kuriose dar įmanoma rasti ir  garsių dievdirbių darbų, ne viskas dar paimta į muziejus, ne viskas išplėšta. Žvelgdamas į daug mačiusio ir patyrusio žemaičio veidą, suvoki, kad jis su dievukais, su kuriais užaugo ir paseno, nesiskirs. Paskui tikėjimą eina ir  tradicija. Velyknaktis Pievėnuose, unikali Europos mastu išlikusi tradicija, vis dar besilaikanti, nors  iš perdėtai jautrių Lietuvos euroetnologų pusės ir bandoma sumenkinti. Gyvuoja Žemaitijoje ir Užgavėnės – paskutinė linksmybių diena prieš gavėnią – susikaupimo metą, kurį užbaigia Kristaus  nukryžiavimas ir prisikėlimas – Velykos. Tada Šeštinės, Sekminės, Devintinės, į tarpą įpuolančios gegužinės – „majavos“, ir taip iki Kalėdų…

Fotografas Arūnas Baltėnas – kilme kaunietis, didžią gyvenimo dalį gyvenantis Vilniuje, su savo parodomis daug keliaujantis po pasaulį, bet dar daugiau nešinas pilnu fotokrepšiu keliaujantis po skirtingus Lietuvos regionus, lietuviškas salas, fiksuojantis  sparčiai nykstančią  seną gyvenseną. Štai jau du dešimtmečius jis bando  suvokti Žemaitijos  fenomeną Lietuvos kontekste. Apsilankyta daugybėje Žemaitijos vietų, bendrauta su daugybe žmonių, dvasininkų, bažnyčios tarnų, amatininkų, menininkų, žemdirbių, keistuolių. Pradžioje buvo nelengva, dažnoje kelionėje po Žemaitiją lydėdavo ir vietinis vertėjas, bet su laiku ateina ir patirtis. 2012 m.  išleista knyga „Žemaičiai, darbai ir šventės“.  Besigilindamas į šį regioną ir pats fotografas persiima žemaitišku būdu. Atvykęs pas įdomų žmogų, neskuba traukti fotoaparato iš krepšio. Persimeta žodžiu, patyli, kitą kartą taip ir išvyksta nepadaręs nė kadro – ne laikas, ne ta nuotaika, dar spės. Žiūrėk, apsilankius kitą kartą, nekalbus gaspadorius jau sukalbamesnis, atviresnis, jau atlaidžiau  žiūri ir į fotokamerą. Kas pasakys,  kiek išmaišyta Žemaitijos kelelių, kiek nuvažiuota kilometrų, kiek aplankyta žmonių. To Arūnas Baltėnas nelinkęs skaičiuoti, nors ir baigtos matematikos studijos Vilniaus universitete, įgytas mokslinis laipsnis. Vargu, šis fotomenininkas tiksliai žino ir kiek įvairiose kultūros institucijose saugoma jo padarytų kadrų. Žinoma, kad skaičius siekia dešimtis tūkstančių.

Mažeikių muziejaus muziejininkas Vytautas Ramanauskas