Paroda „Simono Daukanto tekstai Arvydo Každailio grafikoje“
Paroda „Simono Daukanto tekstai Arvydo Každailio grafikoje“
Pagal S. Daukanto istoriografinį veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“
Simonas Daukantas (1793–1864) – Lietuvos istorikas, rašytojas, švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologinių vadų. Gimė 1793 metais Kalviuose, Žemaitijoje, dvaro eigulio šeimoje. Mokėsi Kretingos ir Žemaičių Kalvarijos mokyklose. Vedinas begalinio troškimo mokytis, 1914 m. rudenį pėsčias išėjo į Vilnių. Dvejus metus gilino žinias Vilniaus gimnazijoje, besiruošdamas studijoms Vilniaus universitete. 1822 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo teisės magistro diplomą. Baigdamas universitetą, 1822 m. Simonas Daukantas parašė pirmą Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“.
Baigęs studijas, nuo 1826 m. tarnavo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje. 1835 m. apsigyveno Sankt Peterburge, dirbo Senato Pirmajame administraciniame departamente, o nuo 1837 iki 1850 m. – Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. 1950 m. nusilpus sveikatai, buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus pakviestas į Varnius. Čia gyvendamas talkino vyskupui redaguojant bažnytines knygas, rengė lotynų-lietuvių ir lenkų-lietuvių kalbų žodynus. Tačiau dvi stiprios asmenybės ilgai nesutilpo po vienu stogu, todėl 1855 m. Simonas Daukantas persikraustė į Latviją. Po ketverių metų jis grįžo atgal į Lietuvą, gyveno pas gimines, pažįstamus kunigus. Mirė 1864 metų gruodžio 6 dieną Papilėje; čia ir palaidotas.
Dar gyvenant Sankt Peterburge, 1845 m. parašyta ir išspausdinta Simono Daukanto pirmoji lietuvių kultūros istorija „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, pasirašyta Jokūbo Laukio slapyvardžiu. Tai vienintelė Simono Daukanto istorijos knyga, publikuota dar jam gyvam esant, o kitos išleistos vėliau – rašytojo sekėjų aušrininkų. Rašydamas „Būdą“, S. Daukantas laikėsi nuostatos, kad tautos istorijos šaltiniai yra ne tik rašytiniai dokumentai, bet ir tautosaka, per kurią atveriama giluminė charakterinė tautos istorija. Simono Daukanto aprašomi senovės lietuviai su savo gyvenamąja aplinka yra susitapatinę, tarsi į šią žemę ‚įaugę“. Pasak jo, lietuviai „apsikapėję savo giriose ir versmėse it pilyse, ilgus amžius laimingai gyveno, liuosybę savo bočių džiaugdamos ir vieną dievą pasaulio perūną garbindami“.
Tautos atmintyje Simonas Daukantas – žodžio karžygys, vedęs tautą į laisvę. Šiandien jis – tautinio atgimimo šviesulys.
Arvydas Každailis – Lietuvos dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius – 1962 m. Vilniaus valstybiniame dailės institute baigė grafikos specialybę. Nuo 1968 m. dalyvavo dailės parodose. Daug nuveikė dirbdamas heraldikos srityje: atkūrė ir sukūrė per šimtą miestų ir miestelių herbų, vėliavų ir spaudų projektų, taip pat Lietuvos istorinę valstybės vėliavą, LR Prezidento vėliavą, Lietuvos valstybės didįjį herbą. Žemaičių dailės muziejaus istorinę ekspoziciją reprezentuoja grafiko preciziškai atkurtas kunigaikščių Oginskių herbas.
Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Arvydas Každailis, grafikos darbuose pamėgęs lino raižinio bei oforto techniką, sukūrė daugiaplanius, skirtingų stilių ir sunkiai įsivaizduojamų minties gylių kūrinius. Jo grafikos lakštams būdingos subtilios, išieškotos spalvos, linijų, formų darna ir plastika. Dailininko iliustruojamų knygų meninė kalba harmoningai dera su tekstais. Autoriaus mintis į dailės rūbą įvilkti didesnio formato kūrinį – Simono Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ – kirbėjo keletą metų, kol 1986 m. gimė 54 iliustracijų ciklas. 1987 m. už šias iliustracijas dailininkas apdovanotas III Pabaltijo knygų dailės trienalės Didžiuoju gintaro prizu, o 1990 m. Maskvoje vykusiame gražiausių knygų konkurse – Andrejaus Gončarovo premija.
Danutė Einikienė, Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja
