Plungės kultūros centro 80 metų jubiliejų pasitinkant

Lijana Noreikienė

Aldona Ruibienė

Trečiasis ciklo straipsnis

Kovo 30 dieną Plungės kultūros centras minės 80 metų kūrybinės veiklos sukaktį. Artėjant solidžiam jubiliejui, norime su visuomene pasidalyti pasakojimais, faktais ir tuo, kas lieka „už kadro“. Šį kartą kalbiname Plungės kultūros centro dailininkes, kurios jau daugybę metų džiugina Kultūros centro lankytojus, žiūrovus savo kūrybiniais darbais, spalvingais afišų maketais, kvietimais, įvairioms šventinėms skirtomis kompozicijomis, papuoštomis erdvėmis, sukomponuotomis parodomis, įvairiais vizualiniais sprendimais… Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad Plungės kultūros centre jau daugiau nei tris dešimtmečius dirba dvi kūrybiškos ir savo darbui atsidavusios dailininkės – Lijana Noreikienė ir Aldona Ruibienė.

*Kaip atrodė Jūsų darbas prieš 30 ar daugiau metų ir šiandieną?

(Lijana) Dalininko darbas labai skiriasi nuo to, koks jis buvo prieš 30 metų ir dabar. Vien afišų gamyba: anksčiau viską reikėjo daryti rankomis, nusidažydavome didelį popieriaus lapą norima spalva, siekdamos sukurti afišos foną, reikėdavo pasidaryti trafaretą ir tada trafaretu štampuoti ir taip pasidaryti reikiamą kiekį afišų, dekoracijų ir panašiai. Tekstus tekdavo rašyti tik ranka su plunksna. Viskas kardinaliai pasikeitė, atsiradus kompiuteriams. Darbas lyg ir palengvėjo, bet kad darbas palengvėtų, reikėjo išmokti afišas, kvietimus, programėles ir viską maketuoti kompiuteriu ir įvairiomis programomis.

(Aldona) Seniau afišas reikėdavo daryti rankomis, tekstus reikėdavo rašyti plunksna, piešti teptuku. Šiandieną visas darbas vyksta kompiuteriu. Tada atrodė, jog valdai teptuką, šrifto plunksną, o kai atsirado kompiuteris, tai būtent jis buvo naujas įrankis, prie kurio reikėjo priprasti, išmokti juo naudotis ir pritaikyti savo darbui.

*Iš ko semiatės idėjų scenografijų kūrybai?

(Lijana) Žiūrint į fotonuotraukas, kaip atrodė pirmosios scenografijos ir kaip jos atrodo dabar, yra labai didelis skirtumas. Anksčiau nebuvo nei medžiagų, nei priemonių, nei galimybių padaryti kažką įdomaus. Žinoma, seniau nebuvo ir tiek daug renginių kaip šiuo metu, bet dabar yra galimybė naudotis kompiuteriu, spausdintuvu ir kitomis techninėmis galimybėmis.

Idėjų tenka paieškoti ir internete, bet turint didelę patirtį mintys dažniausiai ateina pačios natūraliai. Reikia daug įžvalgos ir kūrybiškumo, nes neretai dekoracijas gaminti reikia iš to, ką turime, nėra galimybės viską ir visada įsigyti, ko tik gali prireikti dekoracijų gamybai, tenka sukurti ir padaryti ką nors iš to, kas yra, arba pritaikyti tai, kas buvo naudota seniau.

Kūrybiniams darbams naudojamos įvairios medžiagos, dažnai. Tenka apsilankyti ūkinių prekių, statybinių medžiagų ir kitose įvairiose parduotuvėse. Gaminant dekoracijas ar realizuojant kitas įvairias idėjas ar sumanymus, panaudoti tenka viską – nuo vielos, tinklo iki plastiko ir daugybės kitų netikėčiausių dalykų.

(Aldona) Dažniausiai renginio režisierius išsako savo idėją, norus, sumanymus, ir tada galvojama, kaip būtų galima ir ar išvis įmanoma išpildyti režisieriaus norus. Man scenografija – tai didelio paveikslo tapymas, nors scenos matmenys 12×8 m, ir reikia apgalvoti, įžvelgti, kaip tas įsivaizduojamas paveikslas atrodys realiai ant scenos, kokį ir kaip jį matys renginio lankytojai. Kartais didesnių renginių scenografijas reikia kurti, gaminti dvi ir daugiau savaičių, nors renginys, kuriam ruošiama scenografija, trunka tik 2-3 valandas. Pavyzdžiui, ilgametis, tradicinis, šventinis renginys visai šeimai „Kalėdų rytą”. Kiekvienais metais šio renginio tema yra vis kita, ir scenografija kasmet turi būti nauja ir nepasikartojanti. Reikia sugalvoti kiekvieną detalę, ir viskas priklauso ne tik nuo savo, kaip dailininko, darbo, bet ir nuo šviesos režisieriaus, nes reikia su juo tartis, iš kokių medžiagų daryti dekoracijas, kur jas pastatyti, kad apšvietus būtų galima pasiekti maksimaliai geriausio rezultato.

Nuo pat teatro „Saula” įkūrimo dirbu ir teatro dailininke. Kiekvienam spektakliui reikia sukurti afišą, programėles, scenografiją ir net kostiumų eskizus.

Labiausiai patinka dirbti su renginiais, kuriuose galima daugiau „žaisti” su spalvomis, įvairiomis medžiagomis, detalėmis ir panašiai. Tokie projektai, kaip „Mažoji Melpomenė”, „Mes esame vienodi, mes norime būti kartu”, vaikystės šventės, kalėdiniai koncertai… Šiuose projektuose suteikiama didesnė laisvė.

*Kokių netikėčiausių prašymų esate sulaukę iš renginių režisierių, organizatorių?

(Aldona) Dirbant tiek metų, netikėčiausių ir įvairiausių prašymų iš režisierių yra tekę sulaukti ne vieno ir ne penkių, – sunku juos suskaičiuoti ir įvardyti. Pamenu, gal vieną iš pirmųjų režisieriaus scenografijos sumanymų. Buvau neseniai pradėjusi dirbti ir reikėjo ant juodos didžiulės medžiagos nupiešti „švytėjimą”… Žinoma, dabar ši užduotis atrodytų daug lengviau, o tada patiesė man tą juodą medžiagą ant visų scenos grindų, davė valytojos chalatą, grindų šepetį ir kibirą baltų dažų. Pradėjau su tuo „teptuku“ dažyti… Po kiek laiko atėjo režisierius, labai nustebo ir pasiteiravo, kokius mokslus esu baigusi. O aš likau stovėti sustingus, bet galiausiai su užduotimi susitvarkiau, viskas pavyko, ir režisierius liko patenkintas. Tad kartais, kai režisieriai, renginių organizatoriai mato dar nebaigtą mūsų darbą, tarsi išsigąsta, nustemba, klausia kas, kaip ir ar tik taip viskas čia ir bus? Aš sakau, kad tai tik pradžia, darbo eiga, žiūrėkite ir komentuokite galutinį rezultatą.

*Kas yra sunkiausia Jūsų darbe?

(Lijana) Sunkiausiai katrais būna rasti bendrą renginio režisieriaus ir dailininko sprendimą, tenka ieškoti pageidavimų ir realių galimybių kompromiso.

(Aldona) Sunkiausiai būna tais mėnesiais, kuriais vyksta labai daug renginių ir jiems visiems reikia sumaketuoti afišas, padaryti scenografijas, tad tokiais etapais konkretus darbo laikas nebeegzistuoja, reikia dirbti tiek valandų ir tiek dienų, kad pavyktų viską padaryti laiku, nekreipiant dėmesio į tai, ar tai yra savaitgalis, ar oficialus darbo laikas yra pasibaigęs prieš 3 ar 4 valandas.

*Kokiais 3 žodžiais apibūdintumėte darbą Kultūros centre?

(Lijana) Kūryba, darbas, stresas.

(Aldona) Vaizduotė, kūryba ir rankų darbas.

Ilgametę patirtį turinčių dailininkių pasisakymai tik patvirtina, kad renginys, projektas, spektaklis ar bet kuri kita meninė kūrybinė veikla negali sėkmingai vykti be bendro, komandinio darbo. Norint pasiekti geriausio rezultato, to turi siekti visi – nuo renginio režisieriaus, dailininko, šviesos, garso, scenos režisierių, iki patalpas prižiūrinčio asmens. Žinoma, vienų darbas yra labiau pastebimas, kitų mažiau, bet vienokia ar kitokia prasme tas bendras darbas ir turi didžiausią įtaką galutiniam rezultatui. Kaip dailininkė Aldona pasakojo „…jei žiūrovai ploja atitraukus scenos uždangą, šypsosi, pasisemia puikių emocijų ir pasibaigus renginiui kalba ne tik apie nuostabią muziką, išskirtinius atlikėjus, puikius aktorinius gabumus, bet ir apie tai, kokia buvo graži scenografija, – tai yra geriausias atlygis už tokį darbą”.

Dėkojame Kultūros centro dailininkėms, be kurių profesionalaus ir kūrybingo darbo neįmanomas joks meno projektas, ir tikimės Jums papasakoti dar ne vieną istoriją, pasidalyti gražiausiomis įamžintomis akimirkomis ir drauge pasidžiaugti puikiais žmonėmis, kultūros reiškiniais, įsimintinomis akimirkomis ir drauge pasitikti visų mūsų Kultūros centro artėjantį jubiliejų.

KC inf.