Čia verta sugrįžti kasdien

Kleopo draugija, bendradarbiaudama su VšĮ Vandens bokštas, Vieno kūrinio galerijoje pristato Mindaugo Šimkevičiaus kūrinį „Čia verta sugrįžti kasdien“. Parodos atidarymas liepos 15 dieną, 10 valandą. Galerijos veiklą remia Lietuvos kultūros taryba per regioninės plėtros programą. Parodą galima apžiūrėti Plungės Senamiesčio aikštėje įsikūrusioje galerijoje iki rugpjūčio 7 dienos. Ekspozicija per vitrinos langą matoma visą parą, galerijos darbo laikas neribojamas.

Parodos autorius – tai Telšiuose gyvenantis ir kuriantis menininkas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas M. Šimkevičius pasižymi šmaikščia, tačiau solidumą išlaikančia konceptualia menine saviraiška. Kūrinys „Čia verta sugrįžti kasdien“ sukurtas  2007 m., tačiau jo fundamentalus aktualumas išlieka paveikus ir šiandien. Tai monumentali akmeninė lentelė, išreiškianti vartotojiškos kultūros kritiką, akcentuojanti stabilių, nekintančių vertybių poreikį. Paprastai sukomponuotas tekstas savo tūriniu nurodo į atitinkamas trumpalaikes laiko atkarpas, o teksto iškalimas ant pilko akmens veikia kaip atsparumo garantas ir pareiškimas, kuris nepasiduoda nuolat vykstančiam kasdieninės atminties nugludinimui.

Norint geriau suprasti kūrinio prasminį lauką, būtina žinoti priešistorę. Kaip inspiracijos šaltinį autorius M. Šimkevičius nurodo tekstą, iš kurio suprantame, jog tai pirmo 1992 metais atsidariusio supermarketo reklaminis šūkis: „Čia verta sugrįžti kasdien“ IKI –pirmasis mažmeninės prekybos tinklas Lietuvoje. Jo pradžia buvo nedidelė maisto produktų parduotuvė Vilniaus mieste, Vokiečių gatvėje. Ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pirkėjus ši parduotuvė žavėjo neįprastomis komercinėmis naujovėmis ir dėmesiu klientui. Pavyzdžiui, kovo 8-osios proga moterys gaudavo po rožę, liepos 14 dieną (Bastilijos paėmimo dieną) pirkėjai galėjo laimėti kelionę į Paryžių. Vykstant lemtingoms permainoms Lietuvoje tapo akivaizdu, kad ateitis priklauso europietiškai aptarnavimo kultūrai.

Pirmojo supermarketo tipo IKI parduotuvė buvo atidaryta 1992 metų rudenį Vilniaus Žvėryno rajone, už pusmečio antroji Antakalnyje. Pirmosiose savitarnos parduotuvėse Lietuvos pirkėjai patys išsirinkdavo ir susikraudavo prekes į vežimėlį ir susimokėdavo vienoje kasoje, o ne kiekviename skyriuje atskirai. IKI parduotuvėse buvo ir lietuviškų, ir importinių prekių, kurių tuo metu nebuvo Lietuvoje: prancūziškų sūrių ir jogurtų, šviežių daržovių žiemą ir vasarą, importinių vynų, prancūziškų prekių buičiai ir asmens higienai.  

Kūrinys, rodomas parodoje, yra vienas iš ciklo „10 akmeninių lentelių“, jo numeris cikle dešimtas. Autoriaus valia tai yra paskutinis šio objekto pasirodymas viešumoje, pasibaigus parodai jį planuojama palaidoti Narvaišių kaime veikiančiose Meno kūrinių kapinėse.

Kleopo draugijos informacija