2018-06-25
Plungės rajono savivaldybės vadovai ir Administracijos specialistai, Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas ir biologas, medžioklės žinovas, Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Virgilijus Ostasevičius birželio 22 d. aptarė vieną iš kovų (varninių paukščių) populiacijos reguliavimo priemonių, į pagalbą pasitelkiant plėšriuosius paukščius.
V. Ostasevičius pristatė sakalininko tradicijų atkūrimo galimybes Plungėje, bendradarbiaujant su Balstogės (Belostoko) liaudies buities muziejaus Sakalininkystės skyriumi (Lenkija). Lietuvoje veikiančių sakalininkystės klubų nėra, yra tik pavieniai entuziastai. Sakalininkystė plačiai buvo išplitusi Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės teritorijoje.
Sakalo, vištvanagio ar didžiojo apuoko apgyvendinimas Plungės dvaro parko teritorijoje natūraliai paveiktų kovus – priverstų juos atsitraukti nuo pagrindinių rūmų, sukti lizdus atokesnėse vietose. Plėšriojo paukščio skleidžiamas garsas, vien jo buvimas parke atgrasytų kovus kurtis toje pačioje teritorijoje. Galima palyginti su vilko atsiradimu avių būryje. Tokiu būdu išvengtume nuolatinio patrankų šūvių imitacinio bumpsėjimo, lizdų ardymo ir kitų drastiškų veiklų.
Prijaukinti sakalai paprastai naudojami ir švietėjiškais tikslais: vaikai mokomi pažinti plėšriuosius paukščius; lankytojai supažindinami su dvaruose gyvavusia pareigybe – sakalininku bei medžioklės sakalais tradicijomis.
Siekiant į gyvendinti sakalininkystės idėją dar reikia surinkti nemažai duomenų apie Plungės dvaro parko teritorijoje veikusį fazanyną bei tikslinti projekto sąmatą.
Plungės rajono savivaldybės informacija
