Po ilgesnės pertraukos vėl lankytojams duris atveriančiame Žemaičių dailės muziejuje bus galima pasigrožėti paroda „Lietuva litvakų kūryboje“, kuri skirta žymaus judaizmo rabino, kabalisto – Vilniaus Gaono metams pažymėti.

Bėgant šimtmečiams, Lietuvos žydų bendruomenė įgijo su Lietuva glaudžiai susijusią litvakišką tapatybę. Žydų menininkams Lietuva tapo ištisu pasauliu – motina, namais, išminties rankraščiu, tragiškų netekčių vieta...

Ši paroda išryškina tuos svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia Lietuvos vaizdinių tipizaciją ir transformacijas – nuo romantizuoto istorinio Vilniaus, šetlų ir tradicinio Lietuvos peizažo iki varganų darbininkų kvartalų, miestų griuvėsių ir Lietuvos už spygliuotos tvoros. Darbai paliečia litvakų tapatybės paieškas daugiakultūriame pasaulyje, o jos reiškiasi įvairiausiais būdais – nuo gimtųjų vietų prisiminimų ir kūrybos lietuvių kalba iki pavardės pasikeitimo į Litay (hebrajų k. „lietuvis“) grįžus į protėvynę.

XVIII a. Vilniaus Gaono skleidžiama išmintis ir šviesa padėjo miestui pelnyti garbingą Lietuvos Jeruzalės vardą. Paklausyti Vilniaus Gaono mokymų į Vilnių religingi žydai ir mokslininkai vykdavo iš viso pasaulio, o pasklidę jo sekėjai išgarsino Vilniaus, Kauno, Kelmės, Panevėžio, Tauragės, Telšių, Vilkaviškio jevišų vardus.

Litvakai garsėjo griežtas tradicijas išsaugojusia sakraline muzika, tad tapti kantoriumi Vilniuje buvo ypatingas pripažinimo ir įvertinimo ženklas. XIX a. Vilnių garsino Joelis Dovydas Levenšteinas-Strašunskis, pasaulinės šlovės sulaukė XX a. Vilniaus Didžiojoje sinagogoje dirbę Geršonas Sirota ir Mošė Kusevickis. Jų pasirodymai ne tik sinagogose, bet ir garsiose pasaulio koncertų salėse sutraukdavo minias klausytojų bei prisidėjo prie litvakų muzikinio paveldo sklaidos toli už Lietuvos ribų. Kantorius, kompozitorius ir folkloro puoselėtojas Abraomas Moišė Bernšteinas rinko Vilniaus krašto dainas įvairiomis kalbomis.

Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, knygnešystė tapo pasipriešinimu carinei politikai ir suvienijo skirtingų tautų, religijų ir profesijų žmones. Litvakai ne kartą nukentėjo už nelegalios lietuviškos spaudos gabenimą, laikymą ir platinimą. Lietuviška spauda buvo leidžiama ir žydų spaustuvėse.

Nuo XIX a. pr. dažnu litvakų menininkų įkvėpimo šaltiniu tapo istorinis Vilnius, kuriame žydų bendruomenė gyveno jau per 700 metų. Rašytojus, poetus, dailininkus, režisierius ir fotografus viliojo legendomis apipintas senasis Vilnius.

Revoliucines idėjas palaikančių menininkų kūryboje romantizuotus Vilniaus vaizdus pakeitė miesto realijos: rūkstantys fabrikų kaminai, apgriuvę namai ir suklypusios tvoros, išnaudojami darbininkai ir gatvėse elgetaujantys vaikai. Nuo 1929 m. dešimtmetį Vilniuje veikė Jung Vilne (Jaunasis Vilnius) – rašytojų ir dailininkų sambūris, kurio nariai prabilo apie aštrias to meto socialines ir politines problemas. Šiam judėjimui priklausantys dailininkai revoliucinėms idėjoms skleisti pasirinko grafikos šaką. Spaudoje tiražuojami grafikos darbai greitai pasiekdavo parodų nelankančius darbininkus, o supaprastintas grafinis piešinys leido aiškiai perteikti pagrindinę idėją. Maksas Ginsburgas tarpukario Lietuvoje išgarsėjo politinio, visuomeninio ir pacifistinio turinio piešiniais ir karikatūromis. Dailininkas pasisakė prieš Europos valdininkų politinius žaidimus ir Hitlerio vykdomą agresyvią politiką, kritikavo Lietuvos valstybės ekonomiką ir biurokratiją, kėlė emigracijos, kyšininkavimo ir bedarbystės problemas, išjuokė visuomenės ydas ir miesčioniškumą. Tarpukario Lietuvos dailėje proletariškomis temomis išsiskyrė Zalės Bekerio kūryba. Jauna tapytoja Černė Percikovičiūtė pirmoji Lietuvoje nuspalvino moters portretą politinėmis spalvomis.  

1918 m. vasario 16 d. pasirašius Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, litvakai entuziastingai sutiko Lietuvos valstybingumą, daugelis stojo savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Lietuvius ir žydus vienijo patriotiniai jausmai.  

Kai 1922 m. Lenkija Vilniaus kraštą oficialiai prijungė prie Lenkijos, Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine, čia susikoncentravo politinis, ekonominis ir kultūrinis valstybės gyvenimas. Inžinierius prof. Anatolijus Rozenbliumas buvo vienas tų, kurie kartu su kitais architektais formavo naująjį Kauno veidą.

Naujojoje Lietuvoje stiprėjo abipusis lietuvių ir žydų pažinimas. Ypač artimi jų ryšiai plėtojosi kultūros srityje: nuo 1928 m. veikė Lietuvių ir žydų kultūrinio bendradarbiavimo draugija, lietuvių laikraščiuose buvo publikuojami literatūros kūrinių vertimai iš hebrajų ir jidiš kalbų, vyko bendros dailės parodos ir koncertai, veikė bendros saviveiklinės teatro trupės.  

Tarpukario Lietuvoje litvakai vis stipriau save ėmė sieti su lietuviška aplinka, ir tai įprasmino savo kūryboje. Žydų menininkų įkvėpimu tapo ir lietuviškos legendos, pasakos, dainos, liaudies menas. Lietuviški liaudies motyvai atsiskleidžia žydų dailininkų tapytuose natiurmortuose ir grafikos darbuose, kuriuose pagrindiniais kompozicijos elementais tampa medinės šventųjų skulptūrėlės ir rūpintojėliai, verbos.

Naciams suvarius žydus į getus, daugelis menininkų išlaikė dvasios stiprybę ir tęsė kūrybinę veiklą. Jų kūryboje Lietuva skilo į dvi dalis, viena – čia, kita – už spygliuotos vielos. Getuose vyko meno parodos, koncertai, spektakliai, literatūros vakarai, grojo orkestrai ir dainavo chorai.

Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas sunaikino turtingą litvakų kultūrą. Todėl nenuostabu, jog pokarinėje litvakų kūryboje vyravo miestų griuvėsiai ir rekviem prarastam gyvenimui.

Paryžiuje gyvenantis Markas Šgalas kelis tapybos darbus skyrė Vilniaus sinagogų interjerui. Sugriauto Vilniaus gatvelės ir kiemai tapo Rafaelio Chvoleso pokario tapybos pagrindiniu motyvu.

Karą išgyvenusieji litvakai emigravo iš Lietuvos į kitas šalis. Būdami toli nuo namų, jie idealizavo savo vaikystės vietas ir štetluose tekėjusį gyvenimą. Gimtąjį Vilnių aprašė Abraomas Karpinovičius, Romainas Gary, poemą apie gimtąjį Panevėžį – Hiršas Ošerovičius, Lazaris Segalas gimtojo Vilniaus ilgesį išliejo piešiniuose ir graviūrų albume. Dailininkas Dovydas Labkovskis savo darbuose pasakoja apie žydų gyvenimą Lietuvoje; Teo Tobiaso kūryboje migloti vaikystės prisiminimai išnyra laivų, medinių sinagogų ar šeimos narių pavidalu, Josė Gurvičiaus kūryboje yra gimtojo Jiezno motyvų, apie Vilnių vaizdais kalba ir dailininkas Samuelis Bakas.

Sovietmečiu Vilnius tapo tarpininku tarp Vakarų ir Rytų, per jį toliau į Sovietų Sąjungą skverbėsi Europos kultūra.   

Lietuvos žydai aktyviai palaikė besikuriantį Lietuvos persitvarkymo sąjūdį ir jo tikslą – Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Nepriklausomoje Lietuvoje žydai atgaivino savo bendruomenę ir žydų muziejų, ėmė burtis į organizacijas ir draugijas.

Ekspozicija sukurta pasitelkus Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus dailės, raštijos ir fotografijos rinkinius, taip pat vaizdinę ir dokumentinę medžiagą iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Izraelio, Rusijos, JAV ir Urugvajaus muziejų, archyvų ir privačių kolekcijų.

Paroda veiks iki birželio pabaigos.

Žemaičių dailės muziejaus inf.

Parengta pagal parodos katalogą „Lietuva litvakų kūryboje“. Vilnius, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2018 m.