Biudžetinė įstaiga. Vytauto g. 12, LT-90123, Plungė
Tel. (8 448) 73 166. Faks. (8 448) 71 608. El. p. savivaldybe@plunge.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Įmonės kodas 188714469
Spausdinti
English
 
 
 Pradžia
Aktuali informacija
Prisijungimas gyventojams

 
Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
30310102030405
06070809101112
13141516171819
20212223242526
27282930010203
Rugsėjis
    2021     
 

 

Naujienos
Stovykloje skautams gėrybes – žinias ir įgūdžius - nešė aitvarai



 





Su rudenėjančiais orais atėjo ir praėjo skautų stovykla „N-14: aitvarai“, subūrusi  draugėn daugiau kaip pusę šimto sesių ir brolių (tiesa, buvo ir keletas ne skautų, bet jie greitai adaptavosi ir įsiliejo į skautišką bendruomenę).

Įsikūrimo, pionerijos diena

Į stovyklą dauguma susirinko išvakarėse – penktadienį, rugpjūčio 13-ąją. Likusieji prisijungė šeštadienį. Tądien įsirengėme pastovykles, susirentėme vartus, indaujas, gultus, namelius medžiuose bei kitus pionerijos statinius. Darbus trumpam nutraukė tik pietūs ir informacinė rikiuotė. Paskui sekė atidarymo rikiuotė ir visų stovyklautojų fotografavimasis, po to – dvasingos Šv. Mišios ir atidarymo laužas su smagiomis dainomis, žaidimais, šūkiais.

Popieriaus perdirbimo ir aitvarų diena

Sekmadienis buvo pirmoji diena, kai pabudino komendanto brolio Giedriaus švilpukas, o išjudino br. Aurimo mankšta. Prasidėjo visą savaitę trukusi stovyklos kasdienybė (ji, tiesa, nepabodo, nes kiekviena diena buvo kitokia). Po pusryčių I grupė su edukatore Ieva mokėsi popieriaus perdirbimo, o antroji – su vadovu Tadu gamino aitvarus. Po pietų ir valandos laisvo laiko grupės apsikeitė vietomis. Abi veiklos, įdėjus darbo ir kantrybės, buvo sėkmingai įvaldytos. Popieriaus lakštai išdžiūvo, o spalvingi, skirtingi, mažomis grupelėmis daryti aitvarai kilo ir skrido. Gaila tik, kad kai kuriuos apgadino stiprus vėjas.

Po įdomios ir naudingos veiklos vakare vėl sukvietė smagus laužas.

Dviejų dienų - žygis, trukęs 14 valandų

Nors sinoptikai pranašavo lietų, pirmadienio rytas išaušo giedras. Tad į žygį abi keliauninkų grupės ruošėsi su nuotaika. Jos gavo po išgyvenimo rinkinį: katilą, kirvį,  virvių, 200 ml vandens, 3x5 m tentą, keletą obuolių, po 5 degtukus ir... atitinkamai – 40 ir 30 Eur. Išgyventi reikėjo beveik dvi paras, taigi pinigai buvo skirti nusipirkti ne tik maisto, bet ir kitų reikalingų daiktų, įvertinus komandos poreikius. Be to, duota papildoma užduotis – dar parnešti kuo daugiau grąžos (pinigų). Preliminarus žygio maršrutas nedidelis – apie 45–100 km (priklausomai nuo pasiklydimų). Žemėlapyje buvo pelkių, upelių ir ežeriukų, tankių miškų... Vienoje grupėje, vadovaujami brolių Arno ir Andriaus, susibūrė patyrę skautai ir tie, kuriems iki patyrusių trūko labai nedaug, kitoje – skautai, neskautai ir trys grupės vadovai – Mykolas, Kristijonas ir Kristina.  

Apie pirmosios grupės nuotykius tik girdėjau. Didžiausias jų nuotykis – ant piliakalnio per lietų duotas 6 žmonių (sesių Barboros, Viltės, Mildos, Gerdos, brolių Tado ir Vincento), patyrusių skautų, įžodis. O antrosios grupės nutikimus teko patirti savo kailiu. Tam skirsiu daugiau laiko ir aprašysiu smulkiau, net ta diena (ne tik man, bet ir daugeliui grupės žygeivių) buvo sunkiausia, įdomiausia ir įsimintiniausia. Pirmasis nuotykis nutiko nutolus nuo stovyklavietės keletą kilometrų, kai nusprendėme trumpinti kelią per mišką. Vos įėję patekome į brūzgynus, krūmynus, kemsynus, pelkėtas vietas, tad ne ėjome, o brovėmės ir griuvinėjome. Be to, buvo, švelniai tariant, tvankoka, karšta, ir greitai baigėsi vanduo. Gerai, kad radome traktoriaus ar miškovežio vėžes ir jomis išėjome į normalų miško keliuką, kuris vėliau vingiavo per pievas. Juo nukeliavome iki Kantaučių. Ten parduotuvėje prisipylėme vandens ir išleidome apie 13 eurų. Už juos nupirkome maisto visai grupei priešpiečiams, vakarienei ir pusryčiams. Beje, geraširdė pardavėja, matydama, kaip taupiai naudojame pinigus, padovanojo mums maišelį agurkų, kuriuos, pasirodo, augina savo ūkyje. Prie parduotuvės suvalgėme priešpiečius – po dvi riekes duonos. Buvo labai skanu.

Patraukėme toliau, ir prasidėjo didieji išbandymai: praėjus Kantaučius, užklupo smarkus lietus. Nuo jo slėpėmės brūzgynuose, o vėliau pabėgėjome iki miškelio ir išsiskleidėme tentą. Atrodėme, kaip kupstas su daug kojų ir stovėdami susispaudę supratome, ką reiškia pasakymas, kad žygis suartina. Atrodė, kad lietus ir žaibai nesibaigs, tad Mykolas ėmėsi veikti ir netrukus miške ištempė virves, ant jų uždėjo mūsų tentą ir sukišęs po juo mus pritvirtino tento kampus. Kad nors kiek pajudėtume, sušiltume, per lietų užsikūrėme laužą ir, susirentę trikojį, išsivirėme du pakelius grikių su mėsos konservais, tam sunaudodami beveik visą vandenį. Nustojo lyti. Pasisotinę prie laužo džiovinomės rūbus, grybavome, išsikasėme duobę tualetui, statėme jam sienelę. Atrodė, jog liksime nakčiai. Du iš grupės nukeliavo per laukus iki artimiausios sodybos ir parnešė vandens.  

Tada įvertinome esamą situaciją ir išsiaiškinę, kad daugumos žygeivių batai, rūbai, atsarginiai drabužiai ir netgi miegmaišiai šlapi, naktį ir rytą žadamas lietus, o po tentu miegoti visi niekaip netilpsime, nusprendėme išsiardyti stovyklavietę, užgesinti laužą ir grįžti į stovyklavietę. Pajudėjome kokią 8 valandą vakaro, apskaičiavę, kad iki paryčių turėtume grįžti. Pasukome į Gervių gatvę. Joje – nė vieno namo. Tik gervių klykavimai. Ir gulbės laukuose. Einant dangų aptraukė tamsiai pilki debesys, o jų fone formavosi tamsūs sūkuriai. Vis švysčiojo žaibai, grumėjo perkūnija. Vaizdai ir žavėjo, ir gąsdino. Nerimą kėlė atviros vietos, kai abipus kelio – pievos, tad mes – aukščiausi vietovės objektai. Susisiekėme su kita grupe. Jiems – įžodis. Paprašėme, kad po įžodžio atvažiuotų Žydrūnas paimti žmonių labiausiai pūslėtomis kojomis. Vėl užklupo liūtis. Vėl susibūrėme po tentu, laikydami iš vidaus jo kraštus. Švystelėjo besileidžianti saulė, džiaugėmės vaivorykšte. Vėl keliavome. Temo. Likusio maisto nelietėme, nes nežinosi... Šalta ir šlapia. Tempas spartus. Bet vis tiek viskas gerai. Apskabėme pakelėje augusią obelį rūgščiais obuoliukais. Prasilenkėme su vieninteliu automobiliu. Galiausiai priėjome sankryžą su pažymėtu keliuku, kur turėjo atvažiuoti Žydrūnas. Keliukas sukėlė įtarimų – tiesiog mašinos vėžės per laukus. Nusprendėme, kad kažkas čia ne taip, ir į jį nepasukome. Be reikalo. Vėliau teko iki jo grįžti. Pažliugusiomis vėžėmis per laukus kilome į kalną slysdami atgal, nuslysčiojome kelis kilometrus.  

Jau visiškoje tamsoje pasiekėme įklimpusią Žydrūno mašiną. Vienintelė grupės mergina pranešė, jog gali apalpti. Paprašėme pakentėti. Slysdami purvo košėje, stūmėme mašiną pirmyn, tada - atgal. Vėl pirmyn, vėl atgal. Po kokios valandos bergždžio darbo supratome, kad nepavyks. Gerai, kad nors telefono ryšys toje vietoje buvo. Pasiskambinome broliui Deividui, gyvenančiam ne per toliausiai esančiuose Keturakiuose. Jis surado traktorių. Trise su Aurimu ir Mykolui išėjome jo pasitikti. Pažadėti trys kilometrai iki pagrindinio žvyrkelio pailgėjo iki šešių. Skubėjimas tamsoje per mišką keliuku, apšviestu Mykolo prožektoriaus, buvo įsimintinas. Kai buvome prie pat posūkio, išgirdome traktorių. Tik ten buvo ne traktorius, o karinis sunkvežimis. Įsikabaroję į kabiną, švilpėme per mišką iki mūsų įklimpusios mašinos. O tada viskas jau buvo paprasta. Sunkvežimis ištempė mašiną, grįžome į stovyklavietę. Įsiamžinome purvinomis kelnėmis ir batais. Buvome pamaitinti, išsimaudėme pirtelėje, susidžiaustėme šlapius rūbus ir pasijutome kaip rojuje. Nedaug žmogui reikia. Po visų gerumų betrūko miego...

Antradienio ryte abiejų grupių pasigailėjo ir leido ilgiau pamiegoti. Tai turėjo būti antroji žygio diena. Nors buvome stovykloje, teko toliau išgyventi savarankiškai, todėl, lietui nesiliaujant, prisiėjo išsitiesti tentą, užsikurti laužą, vėl susiręsti trikojį ir gamintis maistą. Virtuvė netgi makaronų ir dešrelių išskyrė. Pietūs pavyko. O vakarienę jau gavome. Ir įvertinome. Po jos žiūrėjome filmą.

Prabangos diena

Nors trečiadienis buvo ypatingai lietingas ir vėjuotas, gyvenimas po dviejų išgyvenimo dienų buvo tiesiog prabangus. Tądien vėl vyko dvi edukacijos: pirmoji grupė ryte su lektore Sigute gilinosi į chemijos paslaptis, aptarė natūralių aliejų, sviestų gerąsias savybes, distiliavo juoduosius serbentus variniu alempiku, o gautą hidrolatą naudojo rankų ir veido kremo gamybai. Darbo vieta gardžiai kvepėjo juodaisiais serbentais, riešutais ir apelsinais. Kaip ir gautas produktas – kvepiantis, natūralus, iškart susigeriantis, odą drėkinantis kremas.  

Antroji grupė su mokytoja Kristina kūrė papuošalus su skautiškais simboliais – vieni darėsi movas su iš karoliukų išsiuvinėtomis lelijėlėmis, kiti lelijėles siuvinėjosi tiesiai ant kaklaraiščių, treti nėrė padėkliukus puodeliui ar net krepšiukus. Vieniems darbeliai pavyko labiau, kitiems - mažiau, vieni užduotį baigė, kiti nespėjo, bet, regis, nė vienas savimi nenusivylė, nors buvo tokių, kurie į adatas, siūlus ir karoliukus žiūrėjo su dideliu nepasitikėjimu. Pavyzdžiui, Vincentas sakė, jog gali tik susisiūti kojines, ir tai be karoliukų. Paskui požiūris pasikeitė. O Pijui, iki tol nelaikiusiam rankose vąšelio, pavyko nusinerti padėkliuką.

Papietavus ir pailsėjus, grupės apsikeitė vietomis, tad abi veiklas galėjo išbandyti visi, net suaugę vadovai.   

O vakare skautus aplankė Plungės klebonas dekanas Vytautas Gedvainis. Jis, kalbėdamasis su stovyklautojais, palietė daug jaunimui svarbių temų. Skautai klausėsi nuščiuvę, o vienas kaimynystėje sėdėjęs paauglys pakuždėjo, kad jei kunigai taip įdomiai per mišias kalbėtų, jis į bažnyčią eiti pradėtų. Pasiūliau kurį sekmadienį nueiti, nes klebonas nėra iš kito miesto, Šv. Mišias aukoja Plungėje. Po pokalbio mažiau pavargusieji dar susibūrė pažiūrėti filmo, o kiti išsiskirstė ilsėtis.

Audinių marginimo ir medinių amuletų diena

Ketvirtadienis išaušo jau giedresnis, tad ir veikloms palankesnis. Tądien sulaukėme edukatorių Linos ir Petro. Lina prisivežė įvairiausių marginimo rištine batika pavyzdžių ir pasakojo, kaip išdažyti ant medvilninių marškinėlių saulutes, sraiges, horizontalias ir vertikalias linijas. Kūrybiniame procese buvo naudojami žirniai, žiogeliai, siūlai, adatos, skalbinių segtukai, o marškinėliai dažomi net keliomis spalvomis. Rezultatai daugeliui buvo netikėtai malonūs. Tad ne vienas norėjo su savo gaminiu nusifotografuoti, juos mirkė acto tirpale, kad užsifiksuotų spalva, skalbė, o po to džiovino prikūrentoje pirtelėje. Dauguma „maikutes“, kaip ir kitus dirbinius, po stovyklos išsivežė namo.

Petras mokė pasigaminti medinius amuletus. Smulkesnius ir stambesnius tuščiavidurius medžio skridinėlius reikėjo apsidrožti, o darbštesni galėjo ant jų išdeginti skaičius ar raides. Vieni rinkosi vardo raides, kiti – gimimo ar įžodžio davimo datą, treti – ornamentus. Išdeginimo procesui pravertė išgiedrėjęs oras, nes šis darbas vyko lauke. Kai kurie stovyklautojai pasigamino apyrankes, kiti – mažesnes ar didesnes kaklaraiščio movas, dar kiti pasikabino „karoliukus“ ant kaklo. Visiems pabandžiusiems amuletai pavyko, tad nusiminusių neteko pastebėti.  

Vakare vyko talentų vakaras prie laužo. Kompetentingos komisijos įvertinimui buvo pateikta ir dainų, ir šokių, ir žaidimų, ir vaidinimų. Visos grupės pripažintos talentingomis, visos sulaukė ir pagiriamųjų komisijos žodžių, ir saldžių prizų. O labiausiai vienijo bendros dainos prie laužo. Prie jo nuskambėjo ir kiekvieną dieną užbaigdavusi skautiška vakaro giesmė. O po jos – naktipiečiai ir poilsis. 

Vilnos ir žalvario diena

Paskutinioji stovyklos diena vėl džiugino saulute ir įdomiomis edukacijomis. Mokytoja Irena kantriai mokė pagaminti lauktuves iš stovyklos mamoms – apvelti įvairiaspalve vilna muilo gabaliukus. Pasirodo, tai visai nesunku – tereikia trupučio kantrybės ir nebijoti sušlapti bei išsimuilinti rankų. Šią veiklą išbandė ir mažieji stovyklautojai. Vilnoniai muiliukai išėjo tikrai mieli, spalvingi, kvepiantys.  

Kitos grupės veikla buvo ne tokia švari, bet ne mažiau įdomi bei džiuginanti rezultatais. Telšiškis gidas ir edukatorius Vitalijus mokė pasigaminti plokštelinę žalvarinę apyrankę. Tiesa, kai kuriems reikalingesnis buvo žiedas arba mažesnė ar didesnė žalvarinė mova kaklaraiščiui. Pirmiausia reikėjo iš kartono išsikirpti juostelę, pasimatuoti, tada nusipiešti trafaretą ir tik įsitikinus, kad dydis ir piešinys tenkina, atsikirpti norimo storio žalvario. Žalvario lakštelį popierine juosta priklijavome prie medinės kaladės ar kalto ir pasirinktos formos įrankiu išsikalėme datą, piešinį ar ornamentą. Kitas etapas – specialiomis žirklėmis apkarpyti kampus, apzulinti kraštus švitriniu popieriumi, prilaikant replėmis, išlenkti formą ir galiausiai dirbinį „nušmirgeliuoti“ ir nublizginti. Po viso šito rankos būna kaip kaminkrėčio, užtat apyrankė ar mova spindi auksu. Ne visus darbas sužavėjo, bet buvo ir tokių, kurie pasidarė po kelis gaminius, kai kurie net labai meniškus.

Kaip visada, po pietų grupės keitėsi veiklomis, tad ir žalvarinį gaminį pasidarė, ir muilą rankoms nusiplauti vilna apvėlė.

Stovyklos uždarymas

O vakare – uždarymo rikiuotė. Jos metu pažymėti stovyklos personažai – princesės ant žirnio (kam per kieta miegoti ant vieno kilimėlio) ir miegančiosios gražuolės (vėluojantys į mankštą ar veiklas). Taip pat – populiariausia stovyklos mergina (į kurios širdį vaikinai pretendavo net ne pavieniui, o skiltimis). O laurynizmo religijos įkūrėjas uždarymo rikiuotėje buvo nutylėtas, nes pritinginčių ir taip pasitaiko, jų skaičiaus didinti nereikėtų. Neiškirti ir trumpam (tikėkimės) susibūrę maskulinistai. Užtat padėkota visiems prisidėjusiems prie stovyklos kūrimo ir kantriai bei atsakingai dirbusiems jos metu. Pagarbos vertų žmonių – visas būrys. Tai ir pastovyklių vadovai Jovilė bei Vilius, sesė Inga, maitinusi gardžiausiais patiekalais, netgi žagarėliais, sesė Olga, gydžiusi nutrintas kojas ir vabzdžių įgėlimus, optimizmu ir gera nuotaika tiesiog spinduliuojanti sesė Agnė, atsakingiausieji tvarkos palaikytojai Audronė ir Mykolas, skautiškiausiu elgesiu išsiskiriantis brolis Aurimas, programos vadovė s. Kristina, stovyklos komendantas brolis Giedrius ir, žinoma, stovyklos viršininkas brolis Žydrūnas.

Pamiršau parašyti, kad prieš apdovanojimus įteikti stovyklos „N-14: aitvarai“ pažymėjimai, pažymintys, kad kiekvienas jos dalyvis savaitę gyveno skautiškoje Baltučių sodyboje pagal skautų priesakus, išmoko pasistatyti indaują; pasigaminti aitvarą;  perdirbti popierių; distiliuoti augalus variniu alempiku bei panaudoti gautą hidrolatą rankų ir veido kremo gamybai; iš virvutės nusinerti padėkliuką; pasigaminti skautišką papuošalą bei medinį amuletą, velti vilną; dažyti audinius batikos technika bei nusikalti žalvarinę apyrankę. Be to, dviejų dienų žygyje mokėsi išgyvenimo bei maisto gaminimo subtilybių, pažino dar daugiau augalų bei gyvūnų, svarbiausia – gamtoje elgėsi kaip pagarbus ir mandagus svečias. Taip pat talkino virtuvėje, prisijungdavo prie gerųjų darbelių, vakarais su visais dainavo prie laužo, naktimis saugojo vėliavą, o kartais netgi šiek tiek pamiegodavo. Svarbiausia – per savaitę išgyveno begalę smagių akimirkų, sukaupė prisiminimų lobyną, dar labiau susigyveno su sesėmis ir broliais skautais, tad ir toliau dirbs skautijos ir pasaulio gerovei.

Dar penktadienio vakarą buvo uždarymo laužas ir baltoji naktis, kai oficialiai galima nemiegoti iki ryto. Tačiau, matyt, susikaupė savaitės nuovargis, nes naktiniautojų beveik nebuvo, o triukšmautojų išvis neteko išgirsti...  

Stovykla „N-14: aitvarai“ pralėkė kaip dangun paleistas aitvaras. Tačiau akyse, veiduose, atmintyje ir širdyse įsispaudė daug įsimintinų vaizdų, garsų, kvapų, akimirkų, kurie iškils tamsų ir darganotą rudens vakarą, šaltą, niūrią žiemos dieną, liūdesio ar abejonių akimirką... Žinoma, išliks ir edukacijų, žygio metu išmoktos pamokos, bet ne mažiau svarbu, net svarbiau – momentai, kai sugebėjai nusileisti, iškėlei draugo interesus aukščiau savųjų, nepamiršai padėkoti, pasakei gerą žodį, įvertinai kito darbą, veiksmą ar pastangas... Sesės ir broliai, budėkim!

 

 Sesė Kristina  

 

Dalintis
Facebook
Jūsų komentaras
Vardas:
El. pašto adresas:
Įveskite patvirtinimo kodą, kurį matote paveikslėlyje
AntiSpam
komentarų nėra
Atgal
 

 

  

 

 

   

 

© Plungės rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Vytauto g. 12, LT-90123 Plungė. Rašykite mums - savivaldybe@plunge.lt
Sprendimas:IDAMAS