Ar sunku pamilti svetimą vaiką?
Nevaisingumas vakarų pasaulyje – viena skaudžiausių šio amžiaus rykščių. Deja, Lietuvoje taip pat daugėja šeimų, negalinčių susilaukti vaikų bei užduodančių sau klausimą: kodėl tai nutiko būtent mums? Visko pakanka: pastatėme namą, prisodinome medžių… Jūros maldų, daugybė investicijų gydantis nevaisingumą dažnai neduoda rezultato – ant namo stogo gandras lizdo nesuka… Kai kurios poros susitaiko su šiuo faktu, kitos išsiskiria, kuria naujas šeimas su kitais partneriais. Didelės pagarbos verti tie žmonės, kurie nesureikšmina kraujo ryšio ir tampa nuolatiniais globėjais (rūpintojais) ar įtėviais vaikui, netekusiam tėvų globos. Paklausite: ar sunku pamilti svetimą vaiką? Ar kraujo ryšys tikrai toks svarbus?
Daug moterų turi galimybę gimdyti, bet ne visos turi sugebėjimą vaikus užauginti. Labai keista, bet turbūt daugelis pastebime šį paradoksą – pas tuos tėvus, kurie vaikų nelaukia, šie ateina vienas po kito. Moterys gimdo, bet neretai stokoja motiniško jausmo ir sugebėjimo mažą žmogų užauginti. Kitos – atvirkščiai – turi visas galimybes auginti, bet negali pagimdyti. Nemažai žmonių mano, kad, pratęsdami giminę, tokiu būdu įprasmina savo gyvenimą. O gal prasmingiau tuo gyvenimu pasidalyti su svetimu, kuris, labai tikėtina, taps savu? Dėl to kyla daugybė abejonių…
Kiekvienas globos (rūpybos) ar įvaikinimo atvejis – individualus. Bendraujant su globėjais (rūpintojais) ir įtėviais, galima išgirsti įvairiausių patirčių. Vieni globojami (rūpinami) vaikai greitai prisiriša prie globėjų (rūpintojų) ar įtėvių – tada naujos šeimos kūrimas yra sklandus. Kitais atvejais, ypač kai įvaikinami ar paimami globoti (rūpinti) vyresni vaikai, pasitaiko krizių, bet dauguma globėjų (rūpintojų) ar įtėvių net sunkiausiomis minutėmis neatsisako vaikų, nes jau yra priėmę juos kaip savus. Krizė anksčiau ar vėliau baigiasi, o vaikai ir globėjai (rūpintojai) bei įtėviai tampa vieni kitiems dar artimesni ir brangesni. Viena moteris, tapusi metukų mergytės globėja, pasakojo, kokie nelengvi buvo pirmieji globos mėnesiai, bet abu su vyru vaiką taip pamilę, kad nekilo net minties jo atsisakyti. „Tai mūsų duktė, negalime įsivaizduoti gyvenimo be jos“, – tokie buvo moters žodžiai. Plungės rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, dažni atvejai, kai poros ryžtasi globoti (rūpinti) po du vaikus, yra šeimų, kurios globoja (rūpina) net po tris ar net keturis svetimus vaikus – ir visus vadina savais.
Nemažai įvaikinusių ar globojančių (rūpinančių) žmonių sielojasi, kad nepajėgia vaikų mylėti taip, kaip to norėtų. Šeimos susikuria įsivaizdavimus, kaip reikia vaiką mylėti, ir labai nusimena, jei tie įsivaizdavimai neatitinka tikrovės. Svarbiau ne įsijautrinti, bet stengtis suvokti tikslus, kodėl vaikas gyvena su Jumis. Jei norite suteikti jam šeimą, kad ir kokių problemų kiltų, jos neatrodys neįveikiamos. Deja, būna ir kitokių tikslų – išspręsti savo vienatvės ar kitokias problemas. Apsisprendus globoti (rūpinti) ar įvaikinti, reikėtų turėti vienintelę nuostatą – dovanoti vaikui širdį ir namus, o ne bandyti kompensuoti savo netektis. Prieš ryžtantis šiam žingsniui, būtina sąžiningai sau atsakyti į klausimą, kodėl norime globoti (rūpinti) ar įvaikinti. Todėl rengdami įtėvius ir globėjus (rūpintojus), GIMK (globos ir įvaikinimo mokymo ir konsultavimo) specialistai padeda šeimai suprasti tą tikslą.
Žmonės, ypač tie, kurie vaikų negloboja, dažnai žaidimu vadina savanorišką globą, kai vaikas negyvena šeimoje nuolat, bet laikinai svečiuojasi. Manantys, kad tai žaidimas, yra neteisūs, nes ir laikina globa, jei tai daroma su meile, vienišam vaikui yra neįkainojamas išgyvenimas. Vien buvimas šeimoje sukuria vaiko sąmonėje teisingą jos modelį. Vėliau gyvenime, ypač kritinėse situacijose, padės žmogui priimti teisingus sprendimus. Tai svarbi gyvenimiška patirtis, nes vaikai iš globos institucijų išeina gyvenimui nepasiruošę. Pavyzdžiui, nesupranta, kodėl reikia saugoti drabužius, kad šie neišsiteptų – juk skalbėja išskalbs ir išlygins. Kam mokytis virti košę, jei kasryt institucijos virtuvėje viską randi gatavą?..
Būna, kad vaiko, kurio tėvams valdžia apribota, nenori globoti giminaičiai: nesiryžta išeiti iš komforto zonos, bijo vaiko genų… Tai suprantama. Nebūtinai viskas turi pavykti iš karto. Jei apsisprendžiame priimti vaiką, viena diena bus gražesnė, kita prastesnė, bet turime galimybę pasidalyti su vaiku savo gyvenimu, įgyti neįkainojamos patirties. Kartais, nepaisant gerų norų ir pastangų, vaiko ir globėjų (rūpintojų) santykiai nesiklosto. Ar tokiu atveju tinkamiausia išeitis – atsisakyti globos (rūpybos)? Atsakomybė tenka mums, suaugusiems. Negalime iš palikto vaiko tikėtis, kad jis elgsis taip, kaip mes norime. Mokykimės priimti žmogų tokį, koks jis yra, atsižvelgdami į jo gyvenimišką patirtį. Vaiko atsisakymas jam ypatingai skaudus, tai gali jį psichologiškai palaužti. O krizės, problemos – natūralūs dalykai, tai nutinka didžiajai daliai globojančių (rūpinančių) ar įvaikinusių šeimų. Nebijokite kreiptis pagalbos – Globos centro darbuotojai visada išklausys, padės, nukreips pas reikiamus specialistus.
Paėmimas iš tėvų namų vaikui visada yra traumuojanti patirtis. Tokiu atveju tarnybos, besirūpinančios vaikų gerove, deda visas pastangas rasti mažam žmogui šeimą, budintį globotoją, kuris laikinai (iki vienų metų) galėtų priglausti ir pasirūpinti vaiku. Dalis visuomenės vis dar nėra susidūrusi su budinčio globotojo sąvoka, kiti mano, kad tai žmogus, norintis lengvai užsidirbti. Kas iš tiesų yra budintis globotojas? Tai – asmuo, kuris savo šeimoje ne ilgiau kaip 12 mėnesių (išimties tvarka – iki 18 mėnesių) laikinai prižiūri nuo 1 iki 3 vaikų (kartu su savais – iki 6 vaikų), kol jie sugrįš pas savo tėvus arba (jei tai neįmanoma) jiems bus surasti nuolatiniai globėjai (rūpintojai) ar įtėviai. Ši veikla vykdoma pagal Globos centro ir budinčio globotojo tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį. Budintis globotojas vaikui užtikrina emocinį bei fizinį saugumą, visavertį, vaiko poreikius atitinkantį ugdymą, auklėjimą ir kasdienę priežiūrą. Kai kurie mano, kad tai itin lengvas darbas. Įsivaizduokite šeimą, auginančią du ar daugiau mažamečių savo vaikų. Šeimos mama, išklausiusi privalomus globėjams (rūpintojams), įtėviams, budintiems globotojams mokymus ir pradėjusi dirbti budinčia globotoja, vieną dieną sulaukia svečio – 3 dienų naujagimio, kurio biologinė mama atsisakė tik pagimdžiusi. Ir budinti globotoja pradeda dirbti. Žodis „dirbti“ šiuo atveju skamba itin grubiai, bet iš tiesų ant moters rankų atsiranda dar vienas mažylis, kurį ji įsipareigojo kurį laiką auginti kaip savo. Tokių moterų bei šeimų Lietuvoje yra, bet nepakankamai. Pastangos motyvuoti asmenis ir šeimas tapti budinčiais globotojais – vienas didžiausių šalies Globos centrų rūpesčių. Budinčio globotojo darbas yra valstybės atlygintinas, tačiau neįkainojamos vertės tėvų globos ir namų netekusiems vaikams.
Mylėti svetimą vaiką – ir sunku, ir lengva. Tai priklauso nuo to, kokie mūsų tikslai ir lūkesčiai. Jei norime vienišam vaikui dovanoti savo širdį ir namus, meilės gausime su kaupu. Jei tikimės, kad vaikas mums ką nors dovanos, bet neatversime jam savo širdies, liksime nusivylę.
Visų, kuriuos sudomino šis straipsnis, jame keliami klausimai apie laikiną ar nuolatinę globą (rūpybą), įvaikinimą, taip pat budinčio globotojo darbą, laukiame adresu:
Plungės socialinių paslaugų centro
Globos centras,
V. Mačernio g. 31, Plungė.
Tel. +370 683 71 193, el. p. plungegimk@gmail.com
