Dovana Žemaičių dailės muziejui – senovinių medžio meistro įrankių kolekcija ir… trapus porcelianas
 |
 |
 |
Žemaičių dailės muziejus niekaip neįsivaizduoja savo veiklos be geradarių paramos. Muziejaus saugyklos nuolat papildomos naujais eksponatais, plungiškiai muziejui dovanoja įvairių senovinių daiktų, kurie priklausė jų artimiesiems, jais naudojosi kartų kartos.
Biruta Dirvonskytė muziejui padovanojo savo tėvelio Jono Dirvonskio (1908 – 2000) ilgai kauptą ir po jo mirties išsaugotą dailidės įrankių kolekciją. Įspūdingiausias – ąžuolinis varstotas, kurį meistras įsigijo apie 1930 metus, kai šiam amatui jau buvo gerokai pramiklinęs ranką. Kruopštumą, atsakomybę ir darbštumą jis, matyt, paveldėjo iš savo tėvo Vinco Dirvonskio (1877 – 1965) – buvusio kalvio bei Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios maršalkos.
Jonas Dirvonskis anksti pradėjo pats duoną pelnyti, nes užaugo gausioje šeimoje – tarp septynių brolių ir sesers. Jis dirbo su medžiu – samdiniu pas ūkininkus, žmones, kuriems reikėdavo sumeistrauti tai statines ar kubilus mėsai sūdyti, tai stalus, kėdes, spintas bei įvairiausius smulkius namų apyvokos daiktus. Pamažu kaupėsi medžio apdirbimo meistro įrankiai: kirviai, pjūklai, pjūkleliai, drožtuvai, kaltai, grąžtai, rėžtukai, obliai, kūjukai, peiliai ir kiti reikmenys, kurie nepamainomais pagalbininkais tapo ir vėliau – statant gyvenamuosius namus Plungėje.
Biruta Dirvonskytė muziejui patikėjo ne tik tėvelio meistrystės įrankius, darytą kraičio skrynią, bet ir dalelę giminės moterų austinio palikimo, įvairiausių buitinių rakandų ir išsaugotus porceliano indus, kurių istorija gana netikėta. Pasak Birutos, porcelianas parvežtas iš Sankt Peterburgo caro rūmų, kuriuose jaunystėje tarnavo jos giminaitė Domicelė Simutytė – Salienė (gim.~ 1883 m.). Kai per laiką caro rūmų indų komplektai palikdavo nepilni – suduždavo – juos išdalydavo tarnams. Ir ant Domicelės parsivežto aukso spalvos, augaliniu dekoru puošto puoduko ir lėkštutės dugno puikuojasi iškilių Rusijos porceliano gamintojų Kuznecovų firmos ženklas – dvigalvis erelis, kuriuo ženklinti dirbinius suteikta teisė nuo 1872 m. Kuznecovų porceliano ir fajanso manufaktūrų veikla žymima nuo 1832 m. – pradininkas Jakobas Kuznecovas. Verslas plėtėsi ir jau XIX a. pab. – XX a. pr. buvo sujungta 18 porceliano ir fajanso fabrikų visoje Rusijos imperijoje. Ypač verslas sekėsi Terentijaus sūnui Matvejui Kuznecovui – 18 metų jis tapo visų šeimos fabrikų savininku. Šis puodukas, spėjant pagal žymą, yra pagamintas Duliovo porceliano fabrike netoli Maskvos. Pasakojama, kad šiame fabrike Kuznecovas, kad įvykdytų servizų kolekcijos užsakymą imperatoriaus rūmams Tverėje, pasamdė net 7 000 darbuotojų! Tuo laiku įvairiose pasaulio parodose Kuznecovo porceliano gaminiai apdovanoti 3 aukso medaliais.
Dar vienas porceliano komplektas – tai Rygos porceliano fabriko, kuris veikė nuo 1886 metų, gaminys. Fabriko savininkas – vokietis Jakobas Jesenas. Trys nuostabūs, dekoruoti rytietiškais siužetais porceliano indai – vaza saldumynams, grietinėlės ąsotėlis ir lėkštutė – puikiai išsilaikę, nepraradę kokybės, indų dugneliai pažymėti Jakobo Jeseno firmos – pagrindinio Kuznecovo konkurento – ženklu, mat, Rygoje nuo 1841 metų gamybą plėtojo Kuznecovo porceliano ir fajanso fabrikas.
Kitas įdomus daiktas, Domicelės Salienės parvežtas iš Sankt Peterburgo ir išsaugotas, – įrankis, skirtas apykaklėms plisuoti: medinėmis rankenėlėmis metalinė formelė plisui daryti. Muziejui padovanoti ir trys pasidabruoti XIX a. pab. – XX a. pr. šaukštai.
Biruta Dirvonskytė, patikėdama šiuos brangius, per visokias sumaištis išsaugotus giminės reliktus, tikisi, kad jie nebus pasmerkti sunykti, o toliau puoš muziejaus ekspozicijas ir skleis rankų šilumą, tą šilumą, kurią paliko prisilietusieji…
Danutė Einikienė,
Žemaičių dailės muziejaus vyr. rinkinių saugotoja
Nuotraukose:
Kuznecovo fabriko porcelianas (puodelis ir lėkštutė),
Kuznecovo fabriko porcelianinė lėkštutė,
J. Jeseno Rygos fabriko porcelianas,
J. Dirvonskio varstotas.
