Kol bus šnekančių žemaitiškai…

Gruodžio viduryje Plungės Senamiesčio mokyklą pasiekė pilna dėžė dovanų  ir „diekavuonės“  bei diplomas. Siuntinys buvo skirtas dviem 7 c klasės mokiniams – J. Paulikui ir E. Lukšui – bei jų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai R. Paulikienei. Šie mokiniai jau trečius metus iš eilės sėkmingai dalyvauja žemaitiškuose skaitymuose.

Įsisiūbavus pandemijai, Plungės viešoji biblioteka nebeorganizavo kasmetinio renginio, tačiau Telšių kultūros centras  vis tiek kvietė mokytojus ir jaunuosius žemaičių kalbos puoselėtojus dalyvauti nuotoliniame konkurse „Rokoukemies ėr korkem žemaitėškč“.  Čia Ernestas Lukšas 5–8 klasių grupėje pelnė pirmą vietą, o Jokūbas Paulikas buvo paskatintas padėka.

Jau gerą dešimtmetį mokytoja su ugdytiniais dalyvauja konkursuose ir renginiuose, skirtuose populiarinti žemaičių kalbą. Kasmet mažėja mokinių, kurie domėtųsi prigimtine tarme, jos gaivinimu ir puoselėjimu.  Juk dabar neretai ir pertraukų metu gali išgirsti mokinius, tarpusavyje bendraujančius jau net ne lietuviškai, o angliškai. Tai liūdina, nes aiškiai matai pamatinių žmogaus vertybių griūtį… O atitinkamas vaiko požiūris į kalbą dažnai yra suformuotas šeimoje ir mokytojui kartais gerokai tenka padirbėti, kad mokinys pradėtų jausti pagarbą šiai prigimtinei vertybei.

Bet kai vienas mokinys iš mokytojo gavęs tekstą, alsuojantį archajiška žemaičių dvasia, jį uoliai mokosi, vakarais deklamuoja savo tėveliams, tai lituanistui tampa didžiuliu džiaugsmu ir patvirtinimu, kad nėra taip blogai, dar nėra viskas prarasta…

Ruošimasis žemaitiškų skaitymų konkursams mokytojai yra tapęs įdomiu užsiėmimu – tekstai gimsta iš Simono Kusos (gim. 1934 m.) prisiminimų:  kaskart reikia susitikti su  žodžio kišenėje neieškančiu pašnekovu, įrašyti guvaus senuko prisiminimus ir jais remiantis sukurti autentišką tekstą, tinkantį skaitovui. Tekstas turi rasti vietą vaiko sieloje. Šiuose pasiruošimo darbuose mokytoja įžvelgia ir didžiulę prasmę – nuo amžino išnykimo išsaugomos unikalios istorijos.

Jokūbas ir Ernestas – ištikimieji mokytojos žemaitukai – ir šį kartą pašėlusiai sukosi Sėlenių erdvėje (Plungės r.), tik  jau išgyveno ne vaikiškus, o  paaugliškus džiaugsmus ir rūpesčius – juk skaitovai kasmet auga kartu su  personažais Simonu ir Praniu. Visi šių draugų nutikimai linksmi, nors pasakojimų veiksmas ir vyksta slegiančiu ir niūriu pokario laikotarpiu. O kur dar tremtinių vaiko Simono, palikto augti pas tetą, dalia…

Džiugu, kad vis dar yra mokinių, kuriems įdomu atgaivinti pokario istorijas,  kuriems ne gėda, o garbė  „rokoutėis žemaitėškč“ . Kol bus šnekančių žemaitiškai, tol ir toji kalba bus gyva…

Senamiesčio mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rūta Paulikienė