Laisvės priešaušryje. Skiriama Kovo 11-ajai

Plungės keliautojų klubo „Terra incognita“ 1989 m. ekspedicija Buriatų Mongolijoje Lietuvos tremties keliai

1988 m. kūrėsi Sąjūdis. Per Lietuvą ritosi Atgimimo viltis. Žmonės ėmė patikėti laisvos, nepriklausomos Lietuvos idėja. Nors valdžioje tebebuvo sovietiniai valdininkai, bet jautėsi, kad baigiasi jų era. Tokiame istoriniame fone 1989 m. Plungės keliautojų klubas „Terra incognita“ ėmė ruoštis ekspedicijai Lietuvos tremties keliais po Buriatų Mongoliją. Ši Rusijos autonominė respublika pasirinkta dėl to, kad čia buvo tremiama daugiausia žemaičių. Ekspedicijai ruošėmės rinkdami medžiagą  iš gyventojų. Vietos laikraštis įdėjo skelbimą apie ruošiamą ekspediciją. Atsiliepė grįžę iš tremties Buriatijoje plungiškiai. Nešė nuotraukas, pasakojo apie tremties vietas, davė adresus ten likusių giminaičių, prašė aplankyti kapus ten mirusių artimųjų, padėti gėlių, nufotografuoti. Net kelionei skyrė pinigų. Simboliškai lėšų skyrė Plungės komjaunimo organizacija.

Keliautojai  pasisiuvo vėliavą su ekspedicijos logotipu, įsigijo marškinėlius su ta pačia simbolika. Žygyje vietiniai stabdydavo mašinas ir klausinėdavo iš kokios šalies esame ir kokią misiją čia atliekame. Mūsų dešimties dviratininkų kolona su vėliava išties kėlė vietiniams ažiotažą.

Ekspediciją rengėme dviračiais, nes retai gyvenamoje šalyje būtų buvę neįmanoma pasiekti tremtinių gyventų vietų. Traukiniu atvykome į Čelutaj stotį prie Baikalo ežero, kur buvo atvežami ir tremtiniai. Pamatęs mus, miestelio popas pakvietė į savo namus, aprodė cerkvę. Visą kelionę sutikdavome tik gerus žmones. Buriatai prisiminė lietuvius tremtinius kaip darbščius, draugiškus žmones. Suradome beveik visas plungiškių minėtas vietas: Zaigrajevą, Ilką, Verhnij Naryną, Novoiljinską, Karakutulą, Staraja Brian, Sulcharą, Šaburą.

Ekspedicijos tikslas buvo aplankyti žemaičių tremties vietas, susitikti su ten likusiais tremtiniais, tvarkyti kapus, rinkti informaciją. Buriatija – sopkų (neaukštų kalnų) ir miškų šalis. Kai kurių tremties vietų telikę tik aptrupėję barakų rąstigaliai, kuriuos baigia okupuoti miškas. Lietuvių kapai ant kalnelių, apsodinti pušimis, iš tolo atpažįstami. Antkapiniai betoniniai paminklai su užrašais gerai išsilaikę, buvo ir metalinių kryžių, mediniai kryžiai, tvorelės sunykusios, pasvirusios. Juos ir atstatinėjome, ravėjome žoles aplink antkapius, fotografavome, nurašinėjome pavardes. Tuo metu kapinės buvo neblogai išsilaikiusios. Buriatai stebėjosi, kodėl čia Lietuvos istorikai neatvyksta tyrinėti tremtinių istorijos. Iš tiesų kodėl? Tuo metu buriatai galėjo daug papasakoti, gyveno ir nemažai lietuvių. Lankėmės jų namuose, buvome vaišinami, dainavome lietuviškas dainas ir kartu verkėme. Prisiminėme jų namus, žydinčias obelis, skausmingas patirtis ir jų norą grįžti į… amžinai prarastą praeitį.

 Dvi savaitės Buriatijos ir žemaičių tremties keliais. Dvi savaitės pėsčiomis Sajanų kalnuose. Čia taip pat buvo tremiami lietuviai, bet jokios informacijos neturėjome, keliavome kaip turistai. Mūsų ekspedicijos dviračiai grįžo į Plungę anksčiau už mus.

Finalas. Sugrįžus Plungės kultūros namuose surengėme didžiulę tremties parodą su nuotraukomis iš Buriatijos, Plungės krašto žmonės prinešė rankdarbių, nuotraukų, parsivežtų iš tremties. Liko liūdnas praeities prisiminimų aidas.