Parodoje – nutylėtos “vilko vaikų” istorijos

Anicetas Mačiulskis pasakoja savo kelią į Lietuvą ir Plungę

Anicetas Mačiulskis su žmona ir parodos rengėja (viduryje) Ramune Draučiūnaite

Lapkričio 6-ą, trečiadienį, Žemaičių dailės muziejuje pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Pasislėpti nebuvo įmanoma

„Ir mums, istorikams, reikėjo užaugti, kad pasiryžtume šiam nelengvam darbui tokia sudėtinga tema“, – prisipažino parodą pristačiusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ramunė Driaučiūnaitė. Jos teigimu, po kelių susitikimų su vadinamaisiais „vilko vaikais“ labai daug kas apsivertė. Jeigu iki tol Antrojo pasaulinio karo istorija buvo tik tai, ką galima perskaityti istorijos vadovėliuose – pergalingi mūšiai, milijonai žuvusių, dingusių be žinios ir kita statistika, tai šių vaikų pasakojimai atskleidė, koks iš tiesų yra negailestingas karas. „Nors ir daug jų istorijų būsime išklausę, nesuprasime, ką patyrė šie vaikai“, –  mano istorikė. Ji priminė, jog kai 1944-ųjų rudenį tapo aišku, kad rusai ateina, daugumos šeimų tėvai buvo žuvę fronte ar dingę be žinios, tad Rytų Prūsijoje likusios mamos su vaikais bandė gelbėtis, trauktis, slėptis pas giminaičius. Tačiau nebuvo kur pasislėpti nuo šios audros, kurią lydėjo propaganda: „Žengiame į priešo teritoriją, žudykit juos nieko nepalikdami, nes čia yra priešo irštva…“.  Taip ir elgėsi sovietų kariai: mamos, seserys buvo sadistiškai žudomos, prievartaujamos… Netrukus atslinko bado šmėkla, o šie vaikai, praradę namus, artimiausius žmones, liko karo nuniokotoje teritorijoje. Sovietai, pasak R. Driaučiūnaitės, įkėlę koją į Rytų Prūsiją, čia ir pasiliko. Iki 1946-ųjų birželio čia liko karinė valdžia, kuri buvo niekam neatsakinga, nes nugalėtoja.

Išsigelbėjo Lietuvoje

 „Rengdami parodą, susitikome su 21 vilko dalią patyrusiu vaiku. Koks jo paveikslas? Viską praradęs našlaitis, utėlėtas, besiglaudžiantis griuvėsiuose ar atsitiktiniuose pastatuose, ujamas, įbaugintas, visada alkanas, todėl galintis bet ką suvalgyti. Kaip mums vienas iš jų pasakojo, kai jau suvalgė visas varles, peles, dvėselieną ir nebebuvo ko valgyti, išgirdo, kad galima nueiti į Lietuvą ir gauti duonos. Todėl tie žmonės pradėjo keliauti link mūsų šalies pakeliui sutiktame vežime ar pasislėpę traukiniais, – kalbėjo Istorijos skyriaus vedėja R. Driaučiūnaitė. –  Lietuvoje irgi buvo nusiritusi karo banga, tad laikas buvo labai sudėtingas – riba tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjimo nepaprastai plona. Ne į vienas duris teko vaikams pasibelsti, kol žmonės ryžosi juos priimti ir auginti kaip savo. O ir kai kurie priėmusieji juos išnaudojo, mušė, skriaudė, maitino supelijusiu maistu. Bet parodoje pristatome vokiečius, kuriems pasisekė – juos priglaudė geresni žmonės, skatinę, kad mažieji kuo greičiau išmoktų lietuviškai“. Istorikė pabrėžė, jog juos priglaudusieji globėjai rizikavo, nes turėjo pasiteisinti, iš kur atsirado vaikas, juo labiau, jog kaime vieni kitus pažįsta. Problema buvo ir tai, jog reikėjo atklydusiems vokietukams suorganizuoti asmens dokumentus, nes dauguma iš jų nežinojo ne tik savo pavardės ar gimimo metų, bet ir vardo. Beje, daugumą priglaudė daugiavaikės šeimos, tiesa, pasitaikė ir vaikų neturinčių.

Rizikavo šios šeimos ir todėl, jog taip vadinamų „fašistinių išperų“ ieškojo ir sovietinis saugumas, ir stribai šukuodavo kaimus. Netgi 1951-ųjų gegužę Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje buvo organizuojama jų paieška, siekiant juos išvežti, apvalyti teritoriją.

Pasak istorikės, prieglobstį radę vaikai išgyveno, bet dauguma neišsimokslino, nes šeimininkams tai nerūpėjo. Ne vienas iš jų skaityti ir rašyti išmoko savarankiškai, beganydami karves. Užaugę įsitvirtino paprastuose darbuose.

Ieškojo artimųjų

R. Driaučiūnaitės teigimu, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, „vilko vaikams“ atsirado galimybė  ieškoti artimųjų. Paaiškėjo, jog kai kurių tėvai išgyveno sovietų lagerius ir grįžę į Vokietiją bandė ieškoti savo atžalų. Bet juos priglaudusios šeimos pakeitė jų vardus ir pavardes, tad buvo nebeįmanoma jų rasti. Tiesa, yra sukrečiančių istorijų, kai pavyko atrasti, bet mama iš to jaudulio ir sukrėtimo staiga mirė, yra ir gražių istorijų, kai susitiko su artimaisiais ir bendravo. „Vilko vaikų“ noras rasti artimuosius, palaikyti vienas kitą ir lėmė, kad 1991-aisiais mūsų šalyje susikūrė juos vienijanti vokiečių bendrija „Edelweiss-Wolfskinder“.

Baigdama pasakojimą viešnia pasidžiaugė, jog su kolege suspėjo išklausyti jų istorijas, nes kai kurių iš šių vaikų jau nebėra tarp mūsų.

Parodos atidaryme dalyvavo ir savo prisiminimais pasidalijo iš Rytų Prūsijos kilęs, į Plungės kraštą po karo atklydęs Anicetas Mačiulskis (Harcas Gladsteinas, bet abejoja dėl savo vardo ir pavardės tikrumo). Jo tėvą per karą paėmė į kariuomenę, tad liko su mama ir močiute bei dvejais metais jaunesniu šviesiaplaukiu broliuku. Kai namus subombardavo, išsikėlė gyventi į kolektyvinį sodą. Ten nebeturėjo ko valgyti, tad ėjo per šiukšlines, ieškodamas maisto likučių. Tuo metu jis buvo šešerių ar septynerių metų. Nebeturėjo ko valgyti, tad mama ir močiutė juodu su broliuku išsiuntė. Iš Tilžės nuvyko į Tauragę, iš čia dundėjo ant prekybinio traukinio laiptų toliau. Jis broliuką laikydavo, o šis ištisai verkdavo, norėdamas valgyti, bet neturėjo ko duoti. „Kai privažiavome Šiaulius, kažkas mažąjį paėmė. Tiesą sakant, dėl to apsidžiaugiau. Įlipau atgal į traukinį ir atvažiavau į Plungę. Čia baigėsi kelionė. č–jau per kaimus. Noriškiuose žmonės rugius pjovė, aš sėdėjau ant griovio krašto ir žiūrėjau į žmones. Mane pamatė ir parsivedė į namus ūkininkai Jonas ir Zuzana Mačiulskiai, kurie savo vaikų neturėjo. Vieną naktį pernakvojau, taip ir likau. Nuvilkę drabužius kai papurtė, prikrito pilna utėlių. Kai toje šeimoje mano tėvelį nušovė, likau su mama. Baigiau šešias klases ir pradėjau darbus dirbti. Iki šiol nežinau savo tėvų kapų, neradau ir brolio ar kitų artimųjų…“ – susigraudinęs sakė A. Mačiulskis.

Ši skaudžius vaikų likimus atskleidžianti paroda bus eksponuojama iki sausio 6 dienos.