Per savaitę skautai nukeliavo nuo ledynmečio iki XXI amžiaus

Vidurvasaris atėjo netikėtai ir pralėkė akimirksniu. Tikriausiai todėl, kad tuo metu skautai keliavo laiko mašina. Tam buvo skirta liepos 11–18 dienomis prie Platelių ežero vykusi Telšių krašto skautų ir neskautų stovykla.

Prie jos organizavimo ir vykdymo prisidėjo daugybė skautų ir neskautų. Tačiau pačioje pasakojimo pradžioje būtina paminėti, kad stovykla nebūtų vykusi taip sklandžiai be Plungės r. savivaldybės paramos (2000 Eur), skirtos asociacijos „Plungės skautai“ projektui – stovyklai „Skautai neskautams: laiko mašina“. Jos dėka nemokamai stovyklauti galėjo 9 mūsų savivaldybės vaikai (iš vaikų globos agentūros „Cyrulis“ bei socialiai remtinų šeimų), dar 21 (iš socialiai remtinų ir daugiavaikių šeimų) stovyklavo už simbolinę sumą.

 Asociacija „Plungės skautai“ bei rėmėjai padengė dar 20 vaikų stovyklos išlaidas.

Taip pat visų stovyklautojų vardu dėkojame ūkininkams Marijui Kakčiui ir Dainai Martišienei už padovanotą pieną, Martynui už bulves, Pauliui už jautienos faršą. Šie žmonės neabejingi augančiai kartai ir dalijasi tuo, ką patys sunkiu darbu sukūrė, užaugino.

Per septynias dienas plungiškių sukurtu keliavimo laiku įrenginiu perkėlėme daugiau nei 200 vaikų ir apie 80 suaugusiųjų atgal į Žemės formavimosi laikus, ledynmetį, o po to keliavome į dabartį.

Atvykimo dieną vyko stovyklos kūrimosi procesas: buvo statomos palapinės, aptveriamos stovyklavietės, tęsėsi vartų, vėliavų stiebų statyba ir kiti svarbūs darbai.

Sekmadienį, žemės formavimosi dieną, vyko stovyklos atidarymo rikiuotė. Į ją pasveikinti stovyklautojų atvyko Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis su žmona Inesa, LR Seimo narys ir skauto Andriaus tėtis Andriejus Stančikas, Plungės rajono savivaldybės tarybos narė, ūkininkė ir ištikima skautų draugė bei globėja D. Martišienė.

Tą dieną stovykloje kūrėsi ir tvirtėjo skiltys. Jų buvo 21: keturios mažiausių stovyklautojų, įsikūrusių vilkų pastovyklėje, aštuonios Plungės, Rietavo ir Telšių mergaičių, gyvenusių sesių pastovyklėje, ir devynios brolių, užėmusių nemažą miško plotą. Visiems šiems keliautojams laiku vadovavo 35 jaunesni ir vyresni skiltininkai. Kiti dalyviai ėjo kitas svarbias pareigas: dirbo stovyklos štabe, vykdant programą, virtuvėse. Išgyvendami žemės ir stovyklos formavimąsi, skiltimis įgijome laukinių įgūdžių: mokėmės švilpesių komandų, rikiuotės ir žygiavimo, saugaus elgesio su kirviu, peiliu ir kitais įrankiais, mazgų, medicinos ir sveikos gyvensenos, topografijos, laužų rūšių, kelionės ženklų, prisiminėme (arba sužinojome) skautijos istorijos momentus, stovyklos taisykles, pasidalijome stovyklavimo gudrybėmis. Vėliau įgytus laukinius įgūdžius skiltys pasitikrino trumpuose egzaminuose.

Po pietų prasidėjo pirmieji specialybių užsiėmimai. O jų būta net 16: pionerijos (įrengimų statymo), rankdarbių, medicinos, laužavedybos, dvi mazgų, žolininko, žurnalisto, topografo, dvi lankininko, žvejo, maistininko, rašytojo, pasaulio draugo, dvi išgyvenimo, nuotykio ieškotojo, riterio ir net vaiduoklio. Pasirinktos specialybės įgūdžius skautai ir neskautai stiprino visą savaitę – keturiuose užsiėmimuose, ir galiausiai pelnė specialybių pažymėjimus.

Sekmadienio, kaip ir šeštadienio, vakare vaikai rinkosi į laisvalaikio veiklas. Jų taip pat buvo įvairių. Tai skaitymas, dvasinės veiklos, ramūs ir judrūs žaidimai, dainų kampeliai, dailės terapija, scenos pažinimas, sporto užsiėmimai, meditacija. Pailsėję rinkomės prie kryžiaus į šv. Mišias, kurias aukojo brolis Vilius ir vienuoliai argentinietis Aleksas bei italas Pjeras. Sekmadienio vakaras baigėsi stovyklos atidarymo laužu.

Pirmadienį pabudome… akmens amžiuje. Tad neliko nieko kito, tik prisijungti prie šio laikmečio veiklų. Grupelėmis virėme žuvienę ir kepėme skautišką duonelę, mokėmės pažinti valgomas ir gydančias žoleles, gaminomės pirmykščius ginklus, amuletus ir stabus, žaidėme akmens amžiaus žaidimus ir dalyvavome to laikmečio žaidynėse, pynėme iš žolių indus.

Po pietų skiltimis ieškojome surašytų augalų ir įvairių gamtoje randamų daiktų. O gamtos menui laiko neliko, nes labai jau viliojo maudynės skaidriame ir šiltame Platelių ežere.

Vakarą baigėme filmu apie pirmykščių žmonių gyvenimą, gyvūnų prisijaukinimą ir tikrą draugystę.

Po tokių patirčių pabusti Antikos laikais nebebuvo labai keista. Nestebino ir kvietimas leistis į romėnų (stovyklos vadovybės) organizuotus žemių užkariavimo žygius. Jų trukmė ir atstumai priklausė nuo keliautojų amžiaus. Mažiausiems teko įveikti apie iki 10, vyresniems – apie 20, o vyriausiems – daugiau kaip 35 kilometrus. Kad papasakotume apie užduotis, patirtus nuotykius, sutiktus žmones, reikėtų atskiro pasakojimo, tad apsiribosime tuo, jog po žygių prireikė daug pleistriukų nutrintoms kojoms ir nemažai laiko įspūdžiams pasidalyti… Daugumai jėgų tą vakarą liko tik filmui…

Išaušęs giedras trečiadienis pakvietė į riterių turnyrą dėl vienos iš imperatoriaus dukrų rankos. Dėl princesės susigrūmė penki galingi riteriai, atkeliavę iš įvairiausių žemės kampelių bei laikotarpių. Išvydome žiaurų barbarą su kuoka, du stilingus kryžiuočius, romėnų legionierių bei žvaigždžių karų dalyvį iš ateities. Princesės rankos siekė ir stovyklautojai. Jiems reikėjo pademonstruoti greitį, taiklumą, rankos tvirtumą. Nugalėtojui atiteko ne tik sveikino imperatoriaus dukros sveikinimai, bet ir karaliaus Artūro kardas.

Į po pietų vykusį trijų žemių kariuomenių mūšį įsijungė bene visi stovyklautojai. Mūšio lauke panaudoti skydai, katapultos ir rankinės miltų bombos. Trijuose mūšiuose vėliavą užkariavo vis kita kariuomenė, tad kovos baigėsi lygiosiomis.

Beje, tą dieną pagausėjo patyrusių skautų – vyšnių – gretos. Net šeši broliai ir sesės po naktinio žygio grįžo ryšėdami nebe geltonus, o vyšninius kaklaraiščius. Žinoma, sulaukė daugybės sveikinimų, o kad prigytų ir suklestėtų, jauni vyšnaičiai ir vyšnaitės buvo gausiai palaistyti.

Naujieji laikai ketvirtadienį prasidėjo keliaujančių pirklių („Žemaitijos pieno“ darbuotojų), riterių (policininkų), daktarų (Plungės visuomenės sveikatos biuro atstovių), atleto (dziudo trenerio Edvardo Žiliaus) apsilankymu ir pamokomis-edukacijomis stovyklautojams. Kol vyko minėti užsiėmimai, balta jachta atplaukė piratai ir atplukdė stovyklos viršininkui, buvusiam bendražygiui Tadui, skolą – dėžę skauteurių. Pinigai buvo išdalinti skiltininkams ir panaudoti popietinėje amatininkų ir verslininkų veikloje. Kitaip sakant, vystant legalius ir ne visai verslus. Galiausiai beveik visa valiuta grįžo į stovyklos iždą aklame aukcione perkant daugiau ar mažiau paklausias prekes. Stovyklos aukcionas nuo įprasto skiriasi tuo, kad negali žinoti, ką perki – arbūzą ar svogūną, nes tai nusprendžia pardavėjai.

Po vakarinės rikiuotės suaugusiojo skautybėje įžodį davė sesė Jolanta, o stovyklautojai mėgavosi begarsiu ir šiuolaikiniu filmais.

Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį laiko mašina parskraidino mus į XXI amžių. Po pusryčių pasitikrinome žinias protmūšiuose, o po pietų susižavėję stebėjome Julijos ir kitų vyr. sesių paruoštus eksperimentus. Vyko net 8 laboratorijos skautams ir 5 vilkams. Jose daug sužinojome apie žmogaus pojūčius, skaičius, slaptus simbolius, spalvas, rūgštis ir šarmus, medžiagų būsenas, dujų svorį, stebėjome savadarbius ginklus, šaudančius bulvėmis ar obuoliais, netgi galėjome palaikyti delnuose ugnį, kuri nedegina.

Į vakaro rikiuotę atžygiavome skiltimis, buvome apdovanoti keliautojų laiku pažymėjimais, dėkojome vieni kitiems už stovyklą ir sutarėme susitikti būsimose. Dar laukė stovyklos uždarymo šv. Mišios, vakaro laužas, kurio tema „Kelionė laiku“, ir baltoji naktis, vietoj kurios dauguma rinkosi miegą.

***

Prie savaitę trukusios nuotykingos ir nuotaikingos stovyklos, leidusios pasižvalgyti po praeitį, sukaupti daug naudingų žinių ir patirti begalę įspūdžių, prisidėjo didelis būrys žmonių. Stovyklos viršininką Tado indėlis neišmatuojamas, be visų tiesioginių pareigų ir atsakomybių jis dar rūpinosi ir filmų vakarais. Bene tiek pat svarbus – komendantas Tomas, labai geranoriškas, linksmas, neieškantis žodžio kišenėje, žaismingas, nepavargstantis ir t. t. Ūkio reikalais rūpinosi Žydrūnas (beje, pasirūpinęs ir romėnų užkariavimo žygių maršrutais bei lydinčiaisiais) ir Virgilijus (pastarasis buvo ir viduramžių dienos režisierius bei vandens čiuožyklų technikas).

Pastovyklių viršininkų pareigas ėjo Donatas (vilkų), Kamilė (sesių), Julius Meškauskas (brolių), Gabrielė (vyr. sesių), Julius Varkalys (vyčių).

Sesių ir brolių skilčių skiltininkais buvo Laura ir Monika, Agnė ir Viltė, Ieva ir Eglė, Jovilė ir Kornelija, Kamilė, Aistė, Samanta, Edita, Arnas ir Tadas, Andrius ir Mykolas, Kristijonas ir Artūras, Dovydas ir Vilius, Giedrius ir Eimantas, Laurynas ir Deimantas, Gabrielius, Matas, Dovydas. Vilkų skilčių vadovai: Rytė, Mažvydė, Elena, Gerda, Milda, Gita, Deividas ir Ervinas. Skiltininkams padėjo Akvilė ir Audronė.

Dvasiniais reikalais rūpinosi Vilius, Edita, Kristina Dargevičienė, Aleksas ir Pjeras.

Pramogas ir edukacinius užsiėmimus organizavo programos vadovė Kristina ir visas būrys jos talkininkų. Juos visus suminėti nelengva, bet būtina. Specialybės užsiėmimus vedė J. Meškauskas, Ieva, Andrius Stančikas, Olga ir Agnė bei Aurelija, Kristijonas, Dovydas, Irena ir Jovilė, Emilija, Rimtautas, Virgilijus, Giedrius, Inga ir Nijolė, Kristina, Ema, Andrius Šakalis ir Ugnius, Rytė, Mažvydė, Gerda, Deividas. Laisvalaikio veiklas organizavo Edita, K. Dargevičienė, Vilius, Pjeras, Aleksas, Monika, J. Varkalys, Ema ir Agnė, Asta ir Aušrinė, Gerda, Mykolas, Audronė, Akvilė, Kristina, Loreta. Laura kas rytą kviesdavo pasitikti dieną su joga.

Sekmadienio skautoramą vedė A. Stančikas, Arnas, Dovydas, Tomas Čebatorius, Kristijonas, Ugnius, Olga, Rimtautas, A. Šakalis, Monika, Ieva, Kristina. Vakarinius laužus – Ema, Agnė, Deividas ir Laurynas. Trečiadienio laužų pastovyklėse vadovai – pastovyklių viršininkai ir jų pagalbininkai.

Pirmadienio akmens amžiaus užsiėmimams vadovavo Jovilė ir Giedrius, Irena, Andrius, Dovydas, Ieva, Laura, Monika, Arnas, Artūras, J. Varkalis, Virgilijus Ruškys, Kristina.

Antradienio romėnų užkariavimų-žemių užgrobimų žygius strategavo Žydrūnas. Į žygį vaikus lydėjo skiltininkai. Taip pat suaugusieji: Rimtautas, Raimondas, Kristina, Audronė, Paulius, Donatas, Liudas, Mykolas ir kt. vadovai.

Trečiadienio viduramžių riterių dvikovas, turnyrus, mūšius organizavo Virgilijus ir jo pagalbininkai vyčiai Andrius, Julius, Ugnius, Ignas, Mykolas, Liudas, Kristupas. Jie talkino ne tik viduramžiais, bet ir labai padėjo visos stovyklos metu. Visus sužavėjo Romos legionierius Pjeras. Žinoma, viduramžiai neįsivaizduojami ir be gražuolių imperatoriaus dukrų.

Ketvirtadienio programos dalyviai – AB „Žemaitijos pienas“ atstovai, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, Plungės visuomenės sveikatos biuro darbuotojos Aušra ir Margarita, plungiškis dziudo treneris E. Žilius. Po pietų – skiltininkai, padėję savo skiltims pasiruošti turgui. Aukciono vedėjai Vilius ir Andrius.

Penktadienio protmūšių organizatorė Milda, eksperimentų sumanytoja Julija ir joms talkinusios vyr. sesės bei kandidatės Audronė, Bernadeta, Jacinta, Kotryna, Loreta ir kiti pagalbininkai.

Neįmanoma nepaminėti sesės Virginijos, kuri visą savaitę buvo ne tik trijų savo mažylių mama, bet ir stovyklos vaikų darželio sumanytoja, direktorė, auklėtoja, auklytė ir geros nuotaikos šaltinėlis.

Stovyklos akimirkas begalėje nuostabių nuotraukų įamžino nuostabūs fotografai Loreta ir Donatas Vaičiuliai, todėl ši stovykla išsiskyrė ir operatyviai „Plungės skautų“ feisbuko puslapyje pateiktomis itin kokybiškomis ir estetiškomis nuotraukomis. Ne mažiau įspūdingos – ir stovyklautojos mamos Vaidos Šetkauskės fotografijos. Tėveliams šįkart nebuvo reikalo skambinti vadovams – vaikų nuotaikas matė nuotraukas.

Labai svarbų darbą stovykloje dirbo Olga ir jos padėjėja Aurelija. Jos ne tik pamatuodavo temperatūrą, užklijuodavo pleistriuką ant nuospaudos ar žaizdelės, bet ir priglausdavo, paguosdavo susirgusį… ilgesiu.

Nepamainomi žmonės sukosi virtuvėje – Inga ir Nijolė ir visas būrys jų talkininkų: Renata, Viktorija, Margarita, Paulius, Aurelija, Laura. Taip pat vieną, dvi, tris dienas virtuvėje dirbę pagalbininkai: Daiva, Zita, Birutė, Diana, Rūta, Žygimantas, Dainora, Vaida.

Visiems šiems žmonėms – nuoširdžiausias ačiū už pagalbą, skirtą laiką, šypsenas, gerą nuotaiką, bendrumo jausmą ir stovyklavimo džiaugsmą. Septynios dienos Pakalniškynės pievose ir miškuose buvo džiugios, turiningos ir pakylėjančios.

Tai liudija ir po stovyklos atkeliavusios padėkos. Štai keletas:

„Tegul poilsį sustiprina mano nuoširdi padėka už tai, kad Jokūbas galėjo patirti smagių dalykų, turinčių išliekamą vertę. Daug galvojau apie jus, jūsų veiklą ir tyliai dėkojau, kad apskritai skautija yra… Sužinojau, kad ir brandžiame amžiuje galima tapti skautu… Dar kartą ačiū“.

„Parsivežiau savo laimingą stovyklautoją. Labai džiaugėsi šiuometiniu vadovu, sakė, kad labai ramus, teisingas ir geras, kol ko nors neįskaudini (Tautvydo žodžiai). Šių metų stovykla nereali, tu nepatikėsi, kiek mes visko veikėm (Tautvydo žodžiai). Nuoširdžiai džiaugiuosi atradusi jūsų stovyklą. AČIŪ! Sunku rasti tinkamus žodžius už tai, ką gauna vaikai ir mes, tėvai. Galiu tik pasakyti ačiū visiems prie to prisidėjusiems. Gražios likusios vasaros“.

„Sveiki, jūs tikri šaunuoliai, dukra pilna įspūdžių, natūraliai išvargusi, po stovyklos sėdynės bet kur minkštos, vanduo ir vonia – malonumas, namai pilni ramybės ir švaros atrodo, nors per savaitę nieko nekeitėm, bet vaikas pasikeitė. Ačiū už vaikų naujas patirtis!“.

Tad dar kartą ačiū rėmėjams, vadovams, skiltininkams, vaikams, jų tėveliams – visiems visiems. Savaitės kelionė laiko mašina buvo nepakartojama!

Plungės skautai