Plungėje augusi Erika Vaškytė: „Tik atsikračius baimių ar jas įvardijus sau, galime suprasti, ko iš tiesų siekiame ir kuo norime tapti“

Erika Vaškytė, gimusi ir užaugusi Plungėje, šiandien ne tik nepabijojo drąsiai siekti savo svajonių ir tikslų, bet taip pat nesustoja dalintis savo patirtimi su vyresnių klasių mokiniais, svarstančiais apie savo būsimą karjerą ir studijas. Aplankiusi tris Plungės mokyklas, kurios vykdo praktinio verslumo ugdymo – mokinių bendrovių – programas, mergina su mokiniais kalbėjosi apie ateities profesijas bei pasidalijo savo istorija, kaip jai pavyko atsikratyti baimės ir atrasti savo vietą kibernetinio saugumo srityje. Šiandien kalbiname Eriką apie jos karjeros kelią ir motyvaciją veikti bei drąsą žengti iš savo komforto zonos.

Erika, papasakok, koks buvo tavo karjeros kelias.

Pirmasis mano oficialus darbas buvo dar mokantis universitete Olandijoje, kuomet dirbau ganėtinai gerame restorane. Iš pirmo žvilgsnio, atrodė, kad jame tik apie maisto ingredientus ir derančius gėrimus pasakosiu klientams, tačiau teko daryti viską – ir bulves paskusti, vyšnių kauliukus išrinkti, ir gipso plokštes panešioti, ir naktimis dirbti. Panaši patirtis buvo ir vėliau atliekant praktikas Norvegijoje ir Olandijoje. Jos abi davė įvairiausių patirčių – nuo raftingui naudojamų kostiumų plovimo iki Tommy Hilfiger komandos sutikimo ir pagalbos organizuojant jų darbinę sesiją. Šios darbo patirtys man leido suprasti du esminius dalykus. Pirma, tai, kad darbo aš tikrai nebijau. Antra, kad sveikatingumo ir turizmo studijos buvo įdomios, bet „atsikandau“ tos industrijos, ir man reikėjo daugiau iššūkių.

Kaip atsidūrei dabartiniame savo darbe?

Grįžusi į Lietuvą įsidarbinau „Western Union“. Pamenu, kad nė nenumaniau, kas tie mokėjimai, bet daug mokiausi, o po nepilnų metų perėjau į FinTech startuolį, tad pastaruosius ketverius metus dirbu mokėjimų bei e-pinigų aplinkoje. Įsidarbinusi startuolyje „įkritau“ į procedūrų ir operacijų kūrimą, nes kompanija dar tik tvirtinosi rinkoje. Pamenu, kad į darbą eidavau kaip į šokolado fabriką, o šokoladą tikrai mėgstu ir taip dvejus su puse metų! Bet kažkuriuo momentu, nebeliko tokios didžiulės motyvacijos ir viskas tapo vienoda.

Tada mano vadovė, pasiūlė išbandyti naują – informacinio ir kibernetinio saugumo analitikės – rolę. Sutikau, bet tik kitą dieną supratau, kad tai yra IT ir technologinė pozicija ir tuo metu jaučiau tikrai nemažai baimės! Bet iššūkiai darbo aplinkoje man svarbūs ir jie mane motyvuoja, o tai supratusi mano vadovė davė man tokį iššūkį, kuris dar ilgai motyvuos. Tad pastaruosius pusantrų metų ties tuo ir dirbau, tobulinausi, vedžiau svečio paskaitas „CodeAcademy“ ir pati mokiausi visokiausių saugumo triukų. Dabar tai darau kiek mažiau, nes prieš porą mėnesių įsidarbinau IT auditore „Deloitte Lietuva“ kompanijoje, kurioje toli nuo informacinio ir kibernetinio saugumo nepabėgau, bet turiu kitą fokusą, kuris tikrai padeda pasigilinti į technologijas iš kitos pusės.

Dalyvaudama Lietuvos Junior Achievement projekte „Empowering Girls“, kurį remia „The Coca-Cola Foundation“ aplankei įvairias Plungės mokyklas ir diskutavai su mokiniais apie profesijos pasirinkimą ir motyvaciją. Kas tave įkvėpė prisijungti prie projekto pranešėjų?

Nusprendžiau dalyvauti projekte, nes prisimenu save mokyklos suole, kai buvau labai susikoncentravusi į norą pagaliau būti suaugusia ir „atsakinga“ už save. Tuomet labai norėjau išvykti kuo toliau ir, nors atrodė, kad žinau viską, bet tuo pačiu buvo iš tiesų sunku pasirinkti, kokią kryptį rinktis, nes galimybių atrodė tiek daug.
Tad atvykdama pasikalbėti su mokiniais, norėjau prisidėti prie jų nukreipimo tinkama linkme ar bent sudominimo naujais, galbūt jiems dar neatrastais dalykais. Ši patirtis man davė daug supratimo ir galimybę sau pačiai įsivertinti, kad nuėjau jau pakankamai įvairų, linksmą ir įdomų profesinį kelią, kurio į nieką nekeisčiau ir kurį renkuosi tik tęsti ir tobulėti.

Kokią pagrindinę žinutę norėjai perduoti savo pranešimu lankydamasi verslumo ugdymo programas vykdančioje mokykloje?

Mokiniams akcentavau baimės suteikiamus rėmus, išėjimą iš komforto zonos bei užsispyrimą  siekti tikslų. Tik visai neseniai supratau, kad baimė mums suteikia didžiulius rėmus ir taip pastato sienas, įkalinančias mus nuo visų gerų ir įkvepiančių gyvenimiškų patirčių. Labai svarbu atpažinti šią baimės būseną, kuri kartais verčia užsisėdėti komforto zonoje. Tai supratus, galima lengviau iš jos išeiti, plėsti savo aplinką naujais įspūdžiais ir žiniomis, o tuo pačiu sklaidant abejones.

Manau, jog tik atsikračius baimių ar jas įvardijus sau, galime suprasti, ko iš tiesų siekiame ir kuo norime tapti. Kita svarbi užduotis yra ne tik gebėti adresuoti savo asmenines vertybes, bet ir savo profesijai skirtas kompetencijas, kurios kuo toliau, tuo labiau priartės prie technologijų ir verslumo. Pasaulis tobulėja, tad turime ir mes neatsilikti nuo jo – mokėti prisitaikyti ir tobulėti, ne kieno kito, bet savo naudai.

Kokiomis temomis diskutavote kartu su mokiniais?

Kalbėjom apie tai, kas yra verslumas ir kaip technologijos ateityje keis ar bent turės įtakos kone visose profesijos srityse. Pradėjus gvildenti mokinių ateities profesijos klausimą, mokiniai turėjo nemažai klausimų: tiek apie studijų pasirinkimą, tiek apie darbo rinką bendrai. Mokiniai labai rimtai domėjosi ir uždavė tikslingus klausimus, kurių atsakymai tikrai bus vertingi jiems ateityje.

Ar mokiniams buvo įdomu klausytis apie tavo pačios kelią į technologijų pasaulį?

Taip, kone daugiausia klausimų ir susidomėjimo sulaukiau būtent pasakodama apie asmenines savo patirtis, dalyvavimą „Women Go Tech“ programoje ir kibernetinį saugumą. Mačiau didesnį dalyvaujančių mokinių susidomėjimą klausantis patarimų ir tikrų gyvenimiškų istorijų susijusių su technologijų pasauliu. Matyt dėl to, kad tai asmeniška ir tai visada įdomiau nei bendro pobūdžio pasakojimai.

Aktyviai dalyvauji mentorystėje – buvai „Women Go Tech“ programos ugdytinė, o vėliau  mentore „Kas po to“ programoje moksleiviams. Kas tau yra mentorystė? Kaip vertini savo mentorystės patirtį?

Mentorystė, kurią gavau iš mentoriaus Manto Kapočio per „Women Go Tech“ vis dar neįkainojama. Vis dar pasiskambiname, jis mane nuramina, įkvepia ir padrąsina, pasijuokiame ir padiskutuojame įvairiais klausimais, tad mentorystė nesibaigia programai pasibaigus. Mentorystė tai – užsimezgusi draugystė – tik ji kitokia nei mes paprastai pažįstame ją.

Mentorystė – savęs pažinimas, abipusiai – tiek dalyvio, tiek mentoriaus – ir tą supratau dalyvaudama abiejuose „Women Go Tech“ ir „Kas po to“ projektuose. Tai lygiagrečiai asmeninis, dvasinis, ir profesinis augimas bei tobulėjimas grįstas pokalbiu ir palaikymu. Dalyvaudamas mentorystės programoje kaip dalyvis turėtum jaustis lyg būtum Žalgirio žaidėjas ir turėtum fanus skanduojančius ir motyvuojančius siekti sėkmės. Mentorių kiekvienam savo gyvenimo etape būtina turėti. Gal kartais mes patys net ir nežinom, kad juos turim, nes jų taip neįvardijame. Mano pirmasis mentorius, ką supratau tik važiuodama į mokyklas, buvo mano matematikos mokytojas ir mokyklos pavaduotojas Juozas Griškus. Tai žmogus, kuris suteikė vertybių, pamokų bei palaikymo dar mokykloje.

Ko palinkėtum kiekvienam svarstančiam įsitraukti į mentorystę, bet galbūt dvejojančiam? 

Nėra ko svarstyti ar dvejoti, tai tik atitolins tave nuo tikrai šaunių žmonių, dalykų ir pokalbių.

Projektas „Empowering Young Women for the Future of Jobs“ yra inicijuojamas „Women Go Tech“ ir „Junior Achievement Lietuva“ organizacijų bei finansuojamas „Coca-Cola“ įsteigto tarptautinio paramos fondo „The Coca-Cola Foundation“. Šiuo projektu siekiama paskatinti mokinius ugdyti verslumo kompetencijas, domėtis inovatyviomis profesinėmis idėjomis technologijų sektoriuje bei įtraukti daugiau mergaičių į mokomųjų bendrovių kūrimą.