Vaiko globa pakeitė mano gyvenimą

Laba diena. Kodėl nusprendėte tapti vaiko globėja (rūpintoja)?

Noras rūpintis kitais gimė seniai. Vienu metu gyvenome netoli vaikų namų, vis pagalvodavau, kad reikėtų pasiryžti ir iš tų namų bent vieną vaiką „parsivesti“ į mūsų šeimą. Kalbėjome apie tai su vyru, bet tuo metu dar nesiryžome tokiam atsakingam, mūsų manymu, žingsniui. O vėliau onkologine liga susirgus vyro seseriai, vėl grįžome prie vaiko globos temos. Priimti vaiką į savo šeimą buvo mūsų  abiejų su vyru bendras sprendimas.

Kaip jautėtės, ką išgyvenote pasirengimo kelyje bei lankydama GIMK mokymus?

Kadangi nusprendėme globoti konkretų vaiką, pirmiausia buvo tvarkomi dokumentai dėl globos (pateikėme prašymus, sveikatos pažymas ir kt. dokumentus, kas buvo reikalinga) ir tik tada sulaukiau kvietimo į mokymus. Tuo metu dar nežinojau, kad mokymai privalomi visiems, norintiems tapti vaiko globėjais, todėl net suabejojau, ar mums jie reikalingi. Juk vaikas jau gyvena mūsų šeimoje!  Tačiau pradėjusi lankyti mokymus supratau, kiek daug dar nežinau apie globojamo vaiko netektis, traumas ir kitus svarbius dalykus, o ypatingai – kaip aš, būdama globėja, galiu padėti vaikui. Žinoma, prieš pirmą susitikimą su GIMK specialistėmis truputį jaudinausi, nežinojau, kur einu, kas laukia. Mokymai man asocijavosi su sausu teorijos išdėstymu. Tačiau mokymų medžiaga ir jos pateikimas man patiko, įdomūs buvo  filmai ir siužetai apie globą, kuriuos žiūrėjome mokymų metu. Mokymų dėka labai daug supratau apie globojamo vaiko išgyvenimus, permąsčiau ir įsigyvenau į netektis patyrusio vaiko vaidmenį. Šie mokymai mane įtraukė, sudomino ir davė labai daug suvokimo, ką išgyvena tėvų globos netekęs vaikas.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte vaiko globos pradžioje ir vėliau?

Iš pradžių, vaikui apsigyvenus mūsų šeimoje, tarp mus pažįstančių žmonių kildavo kuriozinių situacijų. Kai kurie klausdavo, kas šis vaikas? Kadangi mūsų globojama mergaitė mums pasakė, jog nori turėti mamą, tėtį, brolį ir sesę, mes ją svetimiems pristatydavome kaip savo dukrą. Mus pažįstantiems juokaudavome, kad pavasarį mums gimė vaikas, kuris rudenį pradės lankyti mokyklą. Pirmąją mokytoją, o vėliau – klasės auklėtoją informavau apie tai, kad mes esame mergaitės globėjai, tačiau paprašiau laikytis konfidencialumo ir šios informacijos neviešinti. Džiaugiuosi, kad pavyko paisyti vaiko noro jaustis saugiam. Niekada neslėpiau fakto, kad esu globėja ir net džiaugiausi, kad galiu praktiškai patirti, ką reiškia vaiko globa.

Manau, svarbu paminėti tai, jog globos pradžioje man kildavo nemažai klausimų, į kuriuos  nerasdavau atsakymų, o klausti Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialisčių bijojau. Man atrodė, jog man ėmus ko nors klausinėti, jos gali nuspręsti, kad negebu tinkamai pasirūpinti vaiku. Dabar suprantu, jog tai tebuvo mano baimės ir nepasitikėjimas savimi. Juolab tada dar nebuvo Globos centro, kur būčiau galėjusi užduoti man rūpimus klausimus atitinkamiems specialistams, besirūpinantiems, kad kuo geriau jaustųsi ir globojamas vaikas, ir pats globėjas. Vėliau klausimų dėl vaiko globos nebekilo, gyvenimas ėmė tekėti įprasta vaga.

Kaip globa įtakojo/-a jūsų šeimą, jos narius, bendravimą tarpusavyje ir kt.?

Iš pradžių maniau, kad man tapus vaiko globėja, mūsų šeimos gyvenime niekas nesikeis. Tačiau pasikeitė labai daug – atsiradus dar vienam vaikui šeimoje, išsijudino ir pakito nusistovėjusi kasdienė rutina, įprastų veiklų tėkmėje reikėjo rasti laiko dar vienam žmogučiui, atliepti ir paisyti vaiko norų ir poreikių, suprasti, kad tai atskiras augantis žmogus, kuriam ne viskas, prie ko esame pripratę, tinka. Reikėjo laiko suprasti, kad nebūtinai visų nuomonės privalo sutapti, kad kiekvienas esame unikalus. Vaiko globos dėka labai stipriai pakito mano gyvenimas: atradau dar daugiau gyvenimo spalvų ir atspalvių, išgyvenau stiprius jausmus, supratau, kad galima mylėti ir ne savo pačios pagimdytą vaiką.

Kas liūdino ir džiugino būnant globėja? Kokios pagalbos sulaukėte ir iš kur?

Gana ilgai teko laukti, kol vaikas atėjo į mūsų šeimą, norėjosi greitesnio proceso. O džiugesio buvo daug – atsiradus dar vienam vaikui šeimoje, rodos, atjaunėjome, ėmėme daugiau keliauti, atsirado dar vienas gimtadienis, kurį švenčiame, vėl namai vėl buvo pilni vaikiško klegesio, žaislų. Didžiausia pagalba buvo šeima ir artimieji. Labai didelės pagalbos ir nereikėjo, nes apsipratę vieni su kitais, tiesiog gyvenome įprastą šeimyninį gyvenimą. Labiau reikėjo specifinės pagalbos, pavyzdžiui, mergaitei buvo reikalingi korekciniai akiniai. Vėliau atsirado Globos centras ir specialistai, visada pasiruošę padėti, tik tuo metu mūsų globojama mergaitė buvo jau paauglė, viską susitvarkėme savo jėgomis, neturėjome jokių rūpesčių dėl globos.

Ar susidūrėte su neigiama visuomenės, savo aplinkos nuomone apie vaiko globą ar įvaikinimą (anksčiau ir dabar)? Kaip jus tai veikė anksčiau ir dabar?

Oi, vaiko globos pradžioje susilaukdavau įvairiausių komentarų – nuo to, kad mums gyviems abiem su vyru reikia marmurinius paminklus pastatyti už kone žygdarbį iki tokių komentarų, kad va, globoji vaiką, tai kur dabar pinigus dėsi? Noriu priminti, kad anais laikais mokėdavo tik 520 Lt vaiko globos išmoką, kai vidutiniai atlyginimai buvo apie 2500-3000 Lt. Kartą vienai tokiai komentatorei pasiūliau priimti į savo šeimą globoti 2-3 vaikus, kad nebereiktų manęs minėti, turės dar daugiau pinigų. Kažkodėl mano pasiūlymo nepriėmė… Nekreipdavau dėmesio į komentarus, žinojau, kad pinigai, skirti vaikui, naudojami jo reikmėms.

Kaip manote, kas svarbiausia, nutarus globoti ar įvaikinti?

Manau, pirmiausia tiesiog būtinas abipusis, tvirtas žmonos ir vyro sutarimas dėl vaiko globos. Kad tai būtų bendras abiejų sprendimas, o ne kažkurio vieno šeimos nario. Dar svarbu, ar žmogus turi tam pašaukimą rūpintis kitais. Mano manymu, be to neatrasime motyvacijos vaiko globai ar įvaikinimui. Taip, pinigai, šiuo metu mokami už vaiko globą, motyvuoja. Tačiau tėvų globos netekusiam vaikui nepakanka vien tik materialiai jį aprūpinti. Daug svarbiau priimti vaiką tokį, koks jis yra, gerbti jo šaknis, t. y., priimti vaiką su jo šeima, gal broliais ir/ar seserimis, leisti jam būti savimi, parodyti savo šeimos vertybes, ateities galimybes. Kaip sakome – vaikui reikia duoti šaknis, kad turėtų kur sugrįžti, ir sparnus, kad išmoktų skristi.

Nutarus įvaikinti reikia žinoti, kad vaikas susisaistys su jumis tvirtais saitais, pataps jūsų šeimos dalimi, panaikinant visas biologinių tėvų teises kada nors jį susigrąžinti. Jis tampa jūsų vaiku, tarsi jūs būtumėte jo gimdytojai. Šį žingsnį taip pat būtina labai gerai apsvarstyti.

Ko norėtumėte palinkėti abejojantiems ar besiruošiantiems eiti šiuo ypač jautriu, daug meilės, atsakomybės, pasiryžimo reikalaujančiu keliu?

Ko palinkėčiau?.. Galbūt pirmiausia nuoširdžiai savęs paklausti – kodėl aš noriu globoti vaiką, kokių paskatų vedamas šis mano noras? Tada gerai išdiskutuoti šį norą su savo sutuoktiniu (-e) ar partneriu (-e) ir jeigu abiejų sprendimas tvirtas – drąsiai žengti kitą žingsnį: susisiekti su Plungės socialinių paslaugų centro Globos centro specialistėmis dėl papildomos informacijos arba nuvykti ir pateikti dokumentus vaiko globai ar įvaikinimui. Pasiruošimo vaiko globai ar įvaikinimui kelias nėra labai trumpas (kaip pažiūrėsime – nėštumas trunka tikrai daug ilgiau), tačiau pasiruošimą vaiko globai palyginčiau su pasiruošimu gimdyti, priimti į šeimą ateinantį vaikelį. Kuo geresnis šeimos pasirengiamas, tuo lengviau būna, atėjus vaikučiui. Lankant mokymus, skirtus būsimiems globėjams ir įtėviams, manau, yra puiki galimybė artimiau susipažinti su tėvų globos netekusių vaikų išgyvenimais, įgyti daugiau žinių apie tai, kaip galime padėti tokiam vaikui kuo lengviau išgyventi patirtas netektis.

Ačiū už pokalbį!

Kyla klausimų? Galbūt ir jūs bandote apsispręsti, bet vis dar nedrąsu? Kreipkitės!

Plungės socialinių paslaugų centro Globos centras,
V. Mačernio g. 31, Plungė.
Tel. 8 683 71 193,
el. p. plungegimk@gmail.com
Facebook: Vaikai yra vaikai. Plungės rajonas