„Vaikui svarbiausia – būti mylimam, jaustis šeimos dalimi“

Atviras pokalbis su Plungės socialinių paslaugų centro direktore Odeta Misiūniene

•  Laba diena. Mama Jus vadina trys sūnūs. Taip pat su vyru esate Plungės socialinių paslaugų centre, Bendruomeniniuose vaikų globos namuose, augančios mergaitės krikšto tėvai. Kaip kilo šis noras, kitaip tariant, pasiryžimas rūpintis svetimu, tėvų globos netekusiu vaiku: spontaniškai ar šią mintį brandinote ilgiau?

Odeta M. Šis noras man kilo seniai, gal prieš penkiolika metų. Daug metų dirbau socialine pedagoge, darbas su vaikais, o ypač paaugliais, labai patiko. Su vyru tuo metu jau auginome du sūnus, bet norėjome rūpintis, globoti ar priimti svečiuotis dar vieną vaikelį, galbūt mergaitę. Šios svajonės vedini, apsilankėme tuometiniuose Plungės vaikų globos namuose, tačiau pokalbio su įstaigos direktore metu mums buvo pasakyta, kad mums niekuo negali padėti, kad nėra galimybės mums suteikti globoti mergaitę. Vis dėlto po šio įvykio noras rūpintis dar vienu vaiku, o ypač mergaite, niekur nedingo. Labai myliu vaikus, man reikia, kad kas nors sėdėtų ant kelių. Taip pat manau, kad žmogus privalo daryti gerus darbus, tikiu gerumo karma. Vadovaudama Socialinių paslaugų centrui, o 2018 m. prie įstaigos prijungus Plungės vaikų globos namus, nedideliam pulkeliui svetimų vaikų tapau ne tik direktore, bet ir globėja. Šiuo metu jų yra aštuoni – dvi šeimos modelio grupės po keturis vaikus. Vienoje jų auga trys vienos biologinės šeimos tėvų globos netekę vaikai. Jiems tik apsigyvenus Bendruomeniniuose vaikų globos namuose, sužinojome, jog mažieji nėra priėmę Krikšto sakramento, todėl buvo nutarta juos pakrikštyti. Reikėjo krikšto tėvų. Širdyje jaučiau, kad ši galimybė skirta man – tapti mažos mergaitės krikšto mama. Abu su vyru į krikšto tėvų pareigas žiūrime su didžiule atsakomybe, todėl apsisprendimas tapti šios mergaitės krikšto tėvais nebuvo spontaniškas, o gerai apgalvotas bei išjaustas ir išlauktas. Turiu tris sūnus, berniukus, o dabar esu ir mergaitės krikšto mama – mano noras išsipildė, jaučiu pilnatvę.

• Kokia buvo Jūsų šeimos reakcija?

Odeta M. Kaip minėjau, vyras pritarė mano iniciatyvai ir visapusiškai palaikė, vyresnysis sūnus jau gyveno užsienyje, neprieštaravo, o vidurinysis žinią taip pat priėmė palankiai.

• Koks Jūsų ryšys su mergaite? Kas džiugina, o kas galbūt neramina?

Odeta M. Mudviejų ryšys – kaip krikšto mamos ir dukros (šypsosi). Mane ji vadina „kūma“, yra labai prieraiši, meili. Su krikšto tėčiu susitinka rečiau. Stengiuosi mergaitei diegti gerus gyvenimo pavyzdžius, pagal galimybes ją auklėti, perduoti gerąsias gyvenimo patirtis, kaip ir kitiems, Bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams. Pastaruosius, kaip direktorė, neišskirdama nei vieno, globoju ir myliu, jie – taip pat mano šeima. Vaikai labai skirtingi: kiekvienas su savo patirtimi, charakteriu bei poreikiais. Su visais švenčiame jų gimtadienius, vykstame į išvykas, užsiimame įvairia ugdomąja veikla. Mergaitė pas mus namuose pasisvečiuoja keletą kartų per metus, po keletą valandų per dieną. Su vyru suprantame, kad jai augant, poreikiai didės, pagalbos (ne tik moralinės, bet ir materialinės) galbūt reikės ir jai suaugus bei neturint į ką kreiptis, kaip tik į mus, savo krikšto tėvus. Todėl esu viską apgalvojus bei pasiruošus visapusiškai ir visada jai padėti. Manau, ir dabar, turėdama mus, mergaitė jaučiasi saugesnė.

• Kaip manote, kuo skiriasi vaiko globa institucijoje ir šeimoje?

Odeta M. Mamos ir tėčio vaikui niekas niekada negali atstoti. Nepaisant visų nuoskaudų, kurias savo tėvams gali turėti vaikai, biologinė šeima, tėvai jiems yra ir bus ypač svarbūs bei reikalingi. Kadangi Bendruomeniniuose vaikų globos namuose yra dvi grupės po keturis vaikus, gyvenama butuose, o ne atskiroje įstaigoje, vaikai jaučiasi kaip šeimos modelio aplinkoje. Juos prižiūri socialiniai darbuotojai ir individualios priežiūros darbuotojai. Manau, kad čia globojami vaikai yra emociškai saugūs. Globėjų šeimų taip pat būna įvairių, globėjas globėjui nelygus: vieni vaikui duoda maksimaliai daug, o kiti – tik minimumą.

• Kaip manote, ko reikia, kad žmonės apsispręstų globoti vaiką?

Odeta M. Noro. Galimybių – taip pat, bet svarbiausia – svajonės ir didelio noro padėti tėvų globos netekusiems vaikams. Ne visi žmonės turi atvirą, didelę širdį. Pagalvojančius tapti globėjais dažnai gąsdina nežinia, laukiantys iššūkiai, svarstymai, koks bus vaiko charakteris, genetika, kokiomis ligomis sirgs ir kita. Bet jei yra didelis noras, visa tai nebe taip svarbu.

• Ko palinkėtumėte plungiškiams, svarstantiems, bet galbūt nesiryžtantiems globoti vaikus?

Odeta M. Dvejojantiems patarčiau suprasti, jog vaiko globa – ne eksperimentas: nepatikusio vaiko negalime grąžinti kaip daikto, jei kažkas nesiseks, turime priimti jį su visomis emocijomis bei patirtimis. Todėl apsisprendimas rūpintis tėvų globos netekusiu vaiku turi būti tvirtas, pagrįstas abipusiu sutuoktinių ar partnerių noru bei sutikimu. Vaikui svarbiausia – būti mylimam, jaustis šeimos dalimi.

• Ačiū už pokalbį.

Šiuo metu Plungės socialinių paslaugų centro Globos centras ieško ne tik globėjų arba įvaikintojų, bet ir budinčių globotojų, kurie laikinai savo namuose galėtų prižiūrėti iki 3 vaikų nuo 0 iki 18 metų amžiaus. Jeigu svarstote apie vaiko globą, įvaikinimą arba laikinąją priežiūrą savo šeimoje, į visus Jums rūpimus klausimus, taip pat – apie budinčio globotojo veiklą bei atlygį atsakys Globos centro specialistės Jums patogiu būdu ir laiku. Mus rasite šiais kontaktais: