Vieno kūrinio galerija sezoną pradeda jaunos kūrėjos Simonos Martinkutės prisistatymu

Vieno kūrinio galerija Plungėje naują sezoną pradeda jaunos kūrėjos Simonos Martinkutės prisistatymu publikai. Parodą, kurią viešojoje erdvėje (Senamiesčio aikštė 5) galima apžiūrėti visą parą nuo 2020 m. sausio 21 iki vasario 20 d., organizuoja Kleopo draugija, bendradarbiaudama su VšĮ „Vandens bokštas“. Netradicinės parodos provincijos kontekste atidarymas netradiciniu laiku – devintą valandą ryte. Galerijos veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba per Tolygios raidos programą.

Pasak parodos koordinatoriaus Juozo Laivio, „Jaunų šiuo metu kuriančių kūrėjų prisistatymas visuomenei svarbus kaip galimybė vaizduojamojo meno atstovams išsisakyti aktualiais klausimais viešumoje. Šiuo atveju kūrybos pristatymas veikia kaip startinė platforma, leidžianti pažinti ir suprasti vieniems kitus. Vieno kūrinio galerijos savo veikimo principai nesivaiko originalumo, o naujumo poreikis, kurį meno laikui diktuoja globalios struktūros, amortizuojamas elementaria kūrėjų saviraiškos potencija.“   

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto magistrantės Simonos Martinkutės kūrinys – objektas, pristatomas galerijoje, siūlo žiūrovams permąstyti sovietinį laikmetį ir tai, kas sekė po jo. Šiuo atveju atminties leitmotyvas komponuojamas su tiesiogine nuoroda į tolygią užmarštį. Informacijos saugojimas ir perskaitymo galimybės čia gretinamos su laikmečio pasakojimų nykimu. Kūrinyje išreiškiamas istorinis universalumas, kuris pasižymi komponentų iš praeities aktualizavimu dabartyje ir jų nykimu ateities perspektyvoje. Bendra kompozicija susideda iš laikmenas ir laikmetį reprezentacijų komponentų, kurie derinami tarpusavyje generuoja originalų turinį.  

Kaip nuorodą į prasmių lauką, autorė pasirenka citatą iš Reginos Lakačiauskaitės – Kaminskienės teksto („Miestiečio butas sovietų Lietuvoje 1945 – 1990: ideologijos atspindžiai gyvenamojoje erdvėje“), kurioje atkreipiamas dėmesys į sovietmečiu egzistavusią kontraversišką miesto gyventojų tradiciją daugiabučių virtuvėse kalbėti apie laisvę. Vidinė, niekam nematoma erdvė tapo politinio intereso objektu. Tačiau ideologinė kampanija netikėtai paskatino priešingą reiškinį – virtuvės tapo vienintele įmanoma privačia erdve, kurioje puoselėtas atvirumas ir mezgėsi laisvės idėjos.

Parodoje pateikiamos dvi autentiškos to laikmečio virtuvės plytelės, ant kurių priklijuotas atminties diskelio vaizdas. Laikmenos atvaizdas keramikinės plytelės nefasadinėje pusėje veikia kaip nuoroda į alternatyvias informacijos saugojimo galimybes, primenančios posakio „ir sienos turi ausis“ inscenizaciją. Akivaizdu, kad prieš dvidešimt metų egzistavusių jau nebegaminamų atminties diskelių turinio skaitytuvų nebėra daug, tačiau pati „flopik“ ikona Word programinėje įrangoje naudojama kaip mygtuko „išsaugoti“ (save) vizualizacija. Todėl, netgi nesureikšminant konkrečios informacijos konkrečiame objekte, šis meno kūrinys skaitomas kaip nuoroda į praeitį menančių interjero detalių išsaugojimą.

Kleopo draugijos informacija