Jakovas Bunka

Jakovas Bunka gimė 1923 m. gruodžio 16 d. Plungėje. Mama – Taube Rilaitė-Bunkienė – plungiškė siuvėja, tėvas – Leiba

Bunka – šilališkis, karinės patirties turintis Nepriklausomybės kovų savanoris, atsiųstas į Plungę kurti pasienio žandarmerijos.

1940 metais J. Bunka pradėjo mokytis staliaus amato pas dabartinėje Telšių gatvėje gyvenusį meistrą Šoblinską, bet tragiški

įvykiai visą jo šeimą nubloškė į Sibirą.

1942 metais jį mobilizavo į kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1947 m. Grįžęs į Plungę, visą gyvenimą paskyrė  žmogaus ir

menininko misijai. J. Bunkos vienas svarbiausių tikslų – įamžinti Plungėje šimtmečius buvusios žydų bendruomenės istoriją ir jos tragišką likimą. Medžio meistro sukurtos skulptūros ženklina žydų kapavietes Šateikiuose, Plateliuose. 1986 metais

Kaušėnuose jo iniciatyva sukurtas žydų atminimo memorialas, kuris yra įspūdingiausių žydų tragediją Antrojo pasaulinio karo metais primenančių memorialų dešimtuke Europoje, o Kaušėnai yra specializuotų turistinių maršrutų viena iš lankytinų vietų. Kasmet čia atvažiuoja lankytojai iš JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Izraelio, Zimbabvės, Korėjos, Pietų Afrikos Respublikos, kitų valstybių, Plungės – mažo miesto vardą skleidžiantys pasaulyje, kaip vieną iš įsimintinų vietų žydų istorijoje.

Kiekvienais metais Kaušėnuose trečią liepos sekmadienį J. Bunka rengdavo Plungės žydų tragedijos minėjimus, į kuriuos susirinkdavo ne tik žydai iš Lietuvos ir užsienio, bet ir žūstančiųjų gelbėtojai bei jų artimieji, savo miesto istoriją gerbiantys plungiškiai. Taip skatinamas tautų bendravimas, istorinės atminties išsaugojimas ir tolerancija.

J. Bunka buvo vienintelis tautodailininkas žydas Lietuvoje, pirmasis „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonės pirmtako – Plungės pramonės kombinato suvenyrų cecho vadovas. Jis buvo ir pirmasis tautodailininkas Plungėje, dar 1960 metais kartu su bendraminčiais įkūręs Lietuvos liaudies meno draugijos Plungės sekciją, ieškojęs meniškos sielos žmonių, skatinęs juos kurti, rengęs liaudies meno parodas. Tada Plungėje buvo pradėtos puoselėti ir šiandien gyvos liaudies meno tradicijos. Apie J. Bunką – unikalų medžio meistrą –  1995 metais režisierius R. Gruodis sukūrė dokumentinį filmą „Mozė Plateliuose“.

Iki pat mirties J. Bunka buvo vienas aktyviausių Lietuvos tautodailininkų sąjungos Plungės skyriaus narių. Čia gimęs ir užaugęs, regėjęs gyvas liaudies meno tradicijas, nuolat bendraudamas su menininkais, ir pats formavosi kaip originalus kūrėjas. Jo kūriniai buvo eksponuoti daugelyje parodų ir Lietuvoje, ir užsienyje, daug jų yra privačiose kolekcijose visame pasaulyje. 1989 metais J. Bunkos kūrybos paroda buvo surengta Meksikoje, 1996 metais – Izraelyje, apie jo gyvenimą ir kūrybą rašė įtakingiausias Izraelio leidinys „Jeruzalem Post“. 2003 metais Mendeno (Vokietija) miesto draugija „Hilfe für Plunge“ („Pagalba Plungei“) pakvietė jį pristatyti savo kūrybą ir Plungės žydų istoriją Vokietijoje. Jos kino dokumentininkai 2011 metais apie J. Bunką sukūrė filmą, kuris pristatytas Leipcigo dokumentinių filmų festivalyje.

Iš gausios prieškario Plungės žydų bendruomenės J. Bunka liko paskutinis. Kad užmarštin nenueitų atmintis apie kelis šimtmečius gyvavusią bendruomenę, J. Bunka parašė Plungės žydų istoriją, kuri išversta į hebrajų kalbą, prieinama internete http://www.jbfund.lt/ . Istorijoje aprašomi įvykiai Plungėje nuo 1348 iki 1994 metų.

Menininkas buvo kupinas idėjų ir troškimo palikti savo tautiečių pėdsakus istorijoje ir žmonių atmintyje. Bendraudamas su iš viso pasaulio atvykusiais žmonėmis, jis visada labai gražiai pasakodavo apie Lietuvą ir lietuvius. Jo kilnių pastangų dėka buvo mažinama įtampa ir nesusikalbėjimas dėl tragiškų įvykių, skatinamas bendravimas ir bendradarbiavimas, puoselėjama tolerancija, o Plungės vardas garsinamas visame pasaulyje. Jis nuolat bendraudavo su jaunimu, dalyvaudavo „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centro veikloje.

2007 metais Plungėje įkurtas J. Bunkos labdaros ir paramos fondas, perėmęs praktiškai jau nebeegzistuojančios Plungės žydų bendruomenės veiklą, įsipareigojimus plungiškiams. Fondas padovanojo miestui visiems plungiškiams skirtą skulptūrą, surengė etnografinę jaunimo vasaros stovyklą, įamžino pirmąją širdies operaciją Lietuvoje padariusio plungiškio B.Efroso atminimą, Žemaitijos nacionaliniame parke kuria bene vienintelę pasaulyje žydišką etnografinę sodybą, tvarko masines kapavietes, leidžia knygas. Prieš keletą mėnesių fondas Vilniaus rotušėje pristatė daug teigiamų įvertinimų sulaukusią parodą „Kadišas medinėms Lietuvos sinagogoms“, kuri dabar ruošiama kelionėms po visą pasaulį.

2009 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvai J. Bunką apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Europos paveldo dienų „Istoriją kuriame kartu“ metu, 2009 m. rugsėjo mėnesį, Plungės viešojoje bibliotekoje pristatyta J. Bunkos prisiminimų knyga „Mano miestelis Plungė“.

2009 m. Lietuvoje vykusio pasaulio litvakų kongreso dalyviai kaip vieną iš svarbių vietų pasirinko Plungę, čia atvažiavusieji susitiko su J. Bunka, aplankė Kaušėnų memorialą, Plungės senamiestį.

2005 metais savo nariui J. Bunkai suteikti  Plungės Garbės piliečio vardą jau siūlė Oginskių dvaro bičiulių klubas. Jo rekomendacijos panaudotos šiame pristatyme.

J. Bunka mirė 2014 m. liepos 30 d. Palaidotas Plungės miesto Telšių g. kapinėse.